"Anarchija Žirmūnuose" 2010

Kaip bėga vasara? Man tai karštligiškai greitai. To pasekoje, net teko vytis miegą, kurio pastaruoju metu trūko, todėl dvi dienas išmiegojau kaip koks perkepęs lokys urve. Bet, matyt, to reikėjo ir kaži ko jaučiasi, kad dar nebaigiau visų „miego“ procedūrų...

Šiandien trumpai apie 2010-aisiais pasirodžiusį lietuvišką filmą „Anarchija Žirmūnuose“. Taip, pastaruoju metu į mano akiratį patenka labai daug anarchijos ir tai gali pasirodyti gan keista, ypač kai specialiai tuo nesidomiu.

Tačiau šiuokart lietuviškajame kine fiksuojamą anarchijos žodį, mano supratimu, galime pakeisti bet kuriuo kitu; tai filmas ne tiek apie anarchiją, kiek apie savo gyvenimo būdo ir veiksmų teisinimą prisidengiant ideologija, visai nesvarbu kokia, ir ar iš vis ideologija.

Filmo istorija pasakojo apie provincialę Vilę atvykusią studijuoti sostinėn. Čia ji apsistoja pas savo tetą, kuri jau nuo seno ne per geriausiai sutaria su Vilės mama. Nenorėdama jaustis skolinga ir priklausoma Vilė imasi ieškotis sau buto ir randą jį. Nusikabinusi stotelėje rastą skelbimą apie išnuomojamą vieno kambario butą Vilė atsiduria Žirmūnų rajone ir susiduria su Sandra iš kurios ir išsinuomoja butą. Ši mergina lengva ranka žongliruoja anarchijos simboliu, gyvena iš brolio siunčiamų pinigų, nedirba ir stengiasi ginti silpnuosius, nors pati mielai naudoja galią savo tikslais. Sandra sudėtinga asmenybė ir būtent tuo patraukia Vilę. Tarp judviejų užsimezga keista draugystė, kuri galiausiai ir atveda mus prie filmo pabaigos.

Pati filmo istorija nėra sudėtinga, tačiau man kaži ko nesinorėjo jo žiūrėti kaip paprastos istorijos. Jau visur naudojama (bet neteisingai) anarchijos simbolika skatino ieškoti prasmių ir fiksuoti veikėjų dialogus, stengiantis atkapstyti ką norėta pasakyti šiuo kūriniu: tik „lietuviškąją“ statistiką atskleidžiantis tetos televizorius, pinigų akcentavimas, uogienių stiklainiai, vis atsirišantis bato raištelis ir vienpusiškai klaidingai suvokiama (specialiai?) anarchija vertė pamąstyti apie dabartines mūsų problemas, požiūrį vienas į kitą bei stereotipus, kuriuos kaži ar kada įveiksime.

Kas mane pažįsta, tas žino, kad lietuvių kūrybos nelabai mėgstu ir ne per stipriai linkstu ją girti, tačiau ši kino juosta tikrai paliko įspūdį. Bet kaip visada turiu ir priekaištų, nes žiūrint juostą neapleido jausmas, kad aktoriai (bent jau didžioji dalis antraeilių) mąsto ne apie savo vaidmenį ir kaip į jį geriau įsijausti, atskleisti, o apie personažo SUVAIDINIMĄ. Nežinau ar tai vien aktorių problema ar jau tokia ta mūsų maniera, bet, kad ir iš kur tai kiltų, - man tai nepatinka.

Kad ir toks minusas, bet man jis tikrai nenumušė pačios istorijos vertės. Čia vertėtų paminėti ir tai, jog Kanų kino festivalyje Sauliaus Drungos parašytas filmo scenarijus buvo apdovanotas  "MEDIA New Talent" prizu, taigi, šia prasme tai tikrai stiprus filmas. Be to, man labai patiko gan naujo man veido - Severijos Janušauskaitės ir, jau televizijos veterane tapusios "Svetimų" žvaigždės, Tomos Vaškevičiūtės kurti  Sandros ir Vilės vaidmenys; jiems netrūko įtikimumo bei realumo.

Kam siūlau pažiūrėti „Anarchiją Žirmūnuose“? Visiems, kurių nežavi „Valentinas vienas“ ir tiems, kurie kreipia dėmesį į socialines problemas vešiančias mūsų mažoje šalyje ir kiekvieno žmogaus viduje.