Jau
savaitę nekantrauju ir pagaliau turi laisvą minutę pakalbėti (ar bent jau
pabandyti) apie Ričardo Gavelio Vilniaus
pokerį. Romanas dienos šviesą išvydo 1989 metais – kai bruzdėjimai prieš
sovietų valdžią jau buvo pasiekę apogėjų. Perskaičiusi knygą, galiu patikinti –
visos pagyros, kurios apie šį kūrinį yra (ar bus) parašytos – yra visiška
tiesa. Tai vienas iš tų kurinių, kurie gali tapti gyvenimo palydovais,
skaitomais (ir atrandamais) vis iš naujo.
Vilniaus pokeris
– postmodernus romanas, kuriame pirmaisiais balsais savo mintis, istorijas ir
jų versijas, papasakoja keturi pagrindiniai veikėjai: Vytautas Vargalis,
Gedminas Riauba, Martynas Poška ir Stefanija Monkevičiūtė. Keturios skirtingos
istorijos susikryžiuoja Vilniuje, kai yra nužudoma (ar nusižudo) Vytauto
Vargalio mylimoji Lolita. Kiekvieno veikėjo balsas apmąsto ne tik jos mirties
faktą, bet ir pateikia begalę asmeninių praeities istorijų variacijų, versdamas
skaitytoją žaisti kartu: kuo tikėti? Ar iš viso reikia tai pasirinkti? O gal
tiesiog turime daryti tai, į ką ir nurodo pats knygos pavadinimas – žaisti Vilniaus
pokerį, neieškodami atsakymų, nes jie paprasčiausiai neegzistuoja; yra tik
žaidimas:
„Beprasmis ir betikslis bepročių
žaidimas: paskutinysis, likęs prie stalo, anaiptol neišloš banko. Bankas
prapuls, prapuls ir pačios kortos, visi šitai žino, tačiau krauna į banką vis
daugiau ir daugiau, nors ten ir taip kūpso krūvelė lavonų, bemiegių naktų,
isteriškų ašarų, savižudžių ir žmogžudžių. .. Mūsų gyvenimas – tai amžinas Vilniaus
pokeris, jo kortas niekingai vypsodama, pašo ir dalija mirtis.“
Vilniaus pokerio
negalėtume pavadinti siužetiniu romanu, nors jis ir turi siužetą, tačiau juo,
visą laiką yra žaidžiama: veikėjų istorijos, jų tapatybės nuolat kinta, o įvykiai
prisimenami vis kitaip. Šiame kintančių, mirties apimtų, formų pasaulyje lieka
viena nekintanti konstanta – Niekas:
„Tad kas žino tikrąją teisybę?
Manau niekas. Apie žmogų pavojinga bet ką griežtai teigti. Žmogus kur kas
platesnis už bet kokius teiginius. Gal apie jį dera šnekėti vien neiginiais?
Lolitos Banytės-Žilienės tėvas nebuvo batsiuvys. Ji nebuvo nuplikusi, nebuvo
šluba, ji niekada nebuvo berniukas. Šitaip gali tęsti iki begalybės. O tikrųjų
atsakymų vis vien nebus, nes juos težino Niekas.“
Vilniaus pokeris
– genialus kūrinys, kurio aktualumas neišnyksta net laisvoje Lietuvoje.
Sakyčiau atvirkščiai, įžengus į naują tūkstantmetį R. Gavelio mintys apie Vytautą
Vargalį persekiojančius JUOS (kurie taip ir lieka romano mįsle, nes niekada
nėra įvardijami) įgauna dar daugiau atspalvių. Kas jie š tikrųjų? Komunistai?
Šuniški (padlaižiaujantys ir sugebantys apsiprasti net kariami) žmonės? Idealai?
Filosofai?..
Apskritai,
turiu pasakyti, jog apie Vilniaus pokerį
negalima rašyti, – (šis įrašas taip pat yra klaida) bent jau tol, kol žaidimo
pažadintas adrenalinas vis dar pulsuoja tavo gyslomis, kadangi susikaupti ir
papasakoti kažką rišlaus labai sunku. Tai romanas, kurio turinį ir mintis
galima aptarinėti metų metus, o tyrinėjant viskas imtų ne aiškėti, bet
atsirastų tik dar daugiau interpretacijų ir žaidimo galimybių: postmodernumas,
mitologija, tradicijos, filosofija, literatūra – romano intertekstų spektras
labai platus, taip išplečiant interpretacijų ir romano supratimo lauką iki
begalybių.
Vilniaus pokeris
– romanas slibinas. Jis turi devynias galvas, žvelgiančias į skirtingas puses;
tos galvos visos skirtingos, visos kalba kitomis kalbomis apie skirtingus
dalykus, tačiau jas vienija kūnas – egzotiškas, bet kartu skaudžiai pažįstamas.
Tai kūnas, kurį pažinti turi kiekvienas
save gerbiantis medžiotojas (skaitovas).
Palieku
su Gedmino pamąstymais apie lietuvius ir Lietuvą:
„-... Nykus siaubas: lietuviai amžių
amžius gyveno ant jūros kranto ir niekad nepanoro nuplaukt į svečias šalis,
atrast ką nors visai nežinoma, bent susapnuot anuos krantus. Vien žvejojo
pakrantėm. Net Lietuvos galvą atkirto Nemuno srovė. Vis ta pati mitologiška
judančios vandens galia... Tauta pati sau nusikirto galvą. Taip, taip,
kiekvienas kraštas turi galvą, liemenį, rankas ir kojas – kaip dogonų namas.
Nemuno srautas atkirto nuo mūsų Prūsiją ir prūsus. O kaip tik ten buvo Lietuvos
galva ir smegenys: religija ir šventyklos, kultūros užuomazgos ir filosofijos
pradmenys. Ten buvo viskas. Net pati žemė ten magiška: vokiečiai išgalabijo ir
asimiliavo prūsus, bet savo valstybei jėgų sėmėsi kaip tik Prūsijoj... Net po
šimtmečių lietuvių kultūra lindo iš ten. Net nukirstos šaknys leido atžalas...
Ir viskas buvo prarasta laisva valia. Niekas nesikovė dėl Prūsijos, niekas
nepanoro perplaukt per srovę, į kitą krantą... Paaiškink man, kuriems galams
reikėjo valdyt milijonus gudų ir rusų, dešimt kartų prarast ir vėl atkariaut
kokį Vitebską, kėpestuot ligi pat Maskvos ir imt iš jos duoklę, vaikytis po
stepes totorius, tukint ir taip pertukusį kūną, tuo pat metu netenkant
galvos... Štai taip: mes – begalvė tauta. Jau penki šimtai metų. Piktosios
jėgos apgavo mus ir pasiglemžė mūsų smegenis. O besmegenį kraštą pavergt labai
paprasta... Lai kiekviena nacija, kiekvienas kraštas gerai išsiaiškina, kur jo
galva, ir tesaugo ją.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą