"Sommersby" 1993

Vakar, o gal, reikėtų sakyti, šiandien naktį manęs visiškai netraukė pagalvė ir saldus miegas. Tad, vietoj beprasmių bandymų užmigti, nusprendžiau pasinerti į kino pasaulį. Išnaršiusi ir atmetusi šimtus variantų, galiausiai, nusprendžiau suteikti šansą 1993-ųjų metų filmui „Sommersby“ (Somersbis). Juostą režisavo anglų režisierius Jon Amiel; negalėčiau pasakyti, kad jo darbais žaviuosi, ne taip kaip, pavyzdžiui, Richard Gere, Jodie Foster, Bill Pullman – būtent jų, o ne režisieriaus, pavardės nulėmė, kad filmas pakliuvo į mano akiratį.

Nuskambės kvailai, bet vis tiek nesusilaikysiu nepasakiusi: juosta remiasi prancūzų 1982-ųjų kino juosta (Le Retour de Martin Guerre), kuri remiasi tikra istorija apie XVI a. gyvenusio Guerre dingimą. Po šio dingimo prabėgus keletui metų, jo žmonos namuose atsiranda svetimas vyras, prisistatantis dingusiu vyru (sakyčiau, gan įdomi istorija, tad kas domitės įvairiais keistumėlais, siūlyčiau apie ją daugiau pasiskaitinėti).

Tiesa, Holivudas šią istoriją, visai nenustebindamas tokiu pasirinkimu, kūrė, kaip jam įprasta, pasiremdamas ne pirminiu šaltiniu, bet pagal tai sukurtu filmu. Ir dar ne viskas – filmų industrijos karalius puikiai adaptavo istoriją savo rinkai. XVI a. ir Prancūziją, 1993-ųjų filmo versijoje, keičia Amerika bei restauracijos po Pilietinio karo laikotarpis.

Taigi, kai Džekas Somersbis (Richard Gere) prabėgus šešeriems metams, grįžta namo, miestelėnams nekyla net menkiausio įtarimo, kad vyras gali būti ne tas pats jų „subinių spardytojas“ Somersbis: jis visus pažįsta, žino visų istorijas. Įtarimas kyla tik jo žmonai (Jodie Foster) bei jų kaimynui (Bill Pullman), kuris turėjo vilčių tapti naujuoju ponios Somersbi vyru.

Grįžęs Somersbis imasi gaivinti apleisto ūkio, apsodina medvilės nualintas dirvas tabaku ir tampa tobulu vyru, kokiu tikrasis Somersbis niekada nebūtų buvęs. Atrodo viskas gerai, bet praeitis visada randa būdą sugrįžti ir viską sugriauti...

Filmo istorija tikrai neprasta, vaidyba taip pat atitinka XX a. Holivudą. Puiki „chemija“ tarp pagrindinių atlikėjų (...ir Geeeeereeee...KĄ? – Aš moteris :D) Bet, visgi, visą filmą manęs neapleido keistas jausmas, kad iš šios istorijos režisierius neišspaudė visko, ką buvo galima išspausti. Kad ir pati filmo pabaiga – ji turėtų būti labai efektinga, priversti sentimentalias moteris ir visus jautruolius pasiėmus nosines rypauti; ir rypauti dar ilgai pasibaigus filmui, bet nemanau, kad toks efektas filme buvo pasiektas. Nors ir nepavadinčiau savęs jautruole, tačiau dėl tokios filmo pabaigos tikrai būčiau nubraukusi ašarą, o dabar – nieko.

Viską susumavus, „Sommersby“ įvertinimų skalėje lieka kažkur per vidurį, gal kiek aukščiau. Juosta patiks romantikams, istorinių dramų ir, tiesiog, gerų melodraminių istorijų mėgėjams.