Lars Kepler "Hipnotizuotojas"

Jei kas dar prisimena praeitą vasarą knygynų lentynos buvo ja užrioglintos ir pirkėjus traukė tamsaus fono „Obuolio“ leidyklos išleista knyga „Hipnotizuotojas“, kurią parašė sutuoktinių pora (Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai), prisidengianti slapyvardžiu Lars Kepler. Ši knyga visur, kur tik buvo išleista, tapo bestseleriu, na, o ko kito tikėtis iš originaliai suregztos detektyvinės istorijos, kurios teikiamas malonumas prieinamas daugeliui.

Knyga kaip ir visi detektyvai prasideda nuo nužudymo. Šįkart autoriai nusprendžia išskersti visą šeimą: tėvą, motiną ir du vaikus. Kadangi šioje byloje daug kas įtartina, ją apsiima tirti komisaras Jonas Lina, bandydamas išsiaiškinti, kas per velnias nutiko šiai šeimai, ypač kai turi liudininką, kuris gali pagelbėti Šis liūdininkas. tai „išskerstosios“ šeimos penkiolikmetis sūnus Josefas Ekas, kuris dabar paguldytas į ligoninę dėl sunkių kūno sužalojimų. Jis gali ne tik padėti surasti žudiką, bet taip pat ir nurodyti, kur rasti jo vyresniąją seserį, kurios pėdsakų policijai nepavyksta aptikti. Komisarui brangi kiekviena minutė, todėl išsikvietęs Eriką Mariją Braką, buvusi žymų hipnotizuotoją, Jonas prašo jam pagelbėti ir savo pasiekia, nors Erikas ir buvo prisiekęs, kad daugiau nepraktikuos hipnozės.

Nė vienas iš šių vyrų net negalėjo pagalvoti, kad toks judviejų sprendimas – užhipnotizuoti vaiką, kuris negali net atsisakyti – sukels tikrą ažiotažą ir tuoj pat atskleis ne tik tikrąjį žudiką, bet ir sukels grėsmę Barko šeimai, kuri pas vyrą sugrįš po dešimtmečio pertraukos.

Nesinori apie knygos turinį ką nors dar postringauti, kadangi tada nebeliktų jokios intrigos kas? kur? kaip? kada? Todėl apsiribosiu tik keletu abstrakčių pastabų apie nieką.

Jei kas prieš keletą vasarų buvote įklimpę ir nunešti „Merginos su drakono tatuiruote“ liūno, tai Jus neabejotinai įtrauks ir ši istorija, kurioje susilieja dvi viena už kitą stipresnės detektyvinės linijos. Tiesa, šių ašis sudaro, deja, ne taip kaip Millennium‘o trilogijoje, vyrai, naudojantys galią prieš moterį, bet kaip tik priešingai – blogiukai čia pačios silpniausios socialios grandys: vaikai, moterys ir žmonės su sužalota psichika. Manau, kad šis faktas tikrai turėjo įtakos knygai skinantis kelią į bestselerių viršūnes tarptautinėje rinkoje, juk ko nesugundytų toks netikėtas skriaudikų pasirinkimas.

Apskritai, man knyga patiko, žinoma „Millennium“ serijai neprilygo, bet tam kas mėgsta geras detektyvines istorijas patarčiau ją įsigyti namų bibliotekai. Kiekviena pora jaučiasi, kad knyga rašyta su tikslingu užmoju sudominti kuo platesnę auditoriją (negalėčiau sakyti, kad tai blogai turint būtent tokį tikslą), todėl joje matome ne tik sausą nusikaltimo narpliojimą, bet ir herojų asmeninių santykių paletę, kuri, mano manymu, turėtų įtraukti ir moteriškosios lyties atstoves.

 Ką dar galėčiau pridurti? Galėčiau pridurti nemažai, bet tada, vienaip ar kitaip, neskaičiusiems atskleisčiau tolesnę kūrinio eigą, o šito daryti nesinorėtų, todėl šiandien paliksiu Jus nežinioje, linkėdama gaivaus liepos vakaro. Palinkėsiu ryt, per septynis brolius miegančius, nesulaukti lietaus, nes tada tektų juo grožėtis septynias savaites iš eilės, kaip teigia mūsų senovės prietarai...