Babūgimas
Vedantis iš proto,
plaučius
Dusinantis, troškimas
apakimo,
Troškimas meilės
didelės, bet ar
Ją sutikęs leistumeis
tu mušamas taip,
Kad savęs tau būtų
negailu?
Ne, todėl, kaip
dulkių siurblio
Pabūgęs šuo, apsisuki
sutikęs, sprunki
Nuo viso to, ko nori,
ko geidi, - manais,
Išgelbėt tuščia savo
sielą, bet troškis
Lieka įkyrus, neduoda
jis ramybės dienomis,
Primindamas ką
savanaudiškai myli ir
Nelieka nieko kito
tau, tik kaip atsižadėjus
Mylimo savęs maldauti
kumščio išganingo,
Kad nepatenkinantis noras
leistų tau gyvent,
Kvėpuot ir valgyt
įprastai, o ne marintų.
Todėl sumindai savąją puikybę ir kvailelį išdidumą,
Atsiduodi tam, kam verčiamas viduj esi,
Kumštį drąsiai priimi
ir supranti, jog
Meilės sau
atsižadėjęs, pripildei
Išganingai, - nors ne
be naudos -
Pasigailėtiną ir
tuščią savo sielą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą