"The Doors" 1991

This is the end /Beautiful friend /This is the end /My only friend, the end /Of our elaborate plans, the end /Of everything that stands, the end /No safety or surprise, the end /I'll never look into your eyes...again...

Na, gudročiai, iš kur ištrauktos šios eilutės? Tikiu, daugelis tikrai atsakėte anksčiau, nei aš spėjau užduoti šį klausimą, o jei ne, tada Jum pravers pamatyti tai, apie ką dabar ruošiuosi kiek pakalbėti. O ruošiuosi pakalbėti aš apie 1991-ųjų Oliver‘io Stone‘o režisuotą biografinę dramą „The Doors“.

Tai filmas apie jau legendinę tapusia (kad ir kaip banaliai skamba) grupę, kuri gyvavo vos šešerius metus, bet padarė milžinišką įtaką milijonams žmonių visame pasaulyje. Susikūrusi 1965-aisiais ši roko grupė tuomet išgarsėjo ne tik savo beprotišku skambesiu, intriguojančiais dainų tekstais, nenuspėjamais pasirodymais ir jų eiga, bet ir žmogumi, kuris visa tai sutelkė į vieną ir pateikė išganymo laukiantiems žiūrovams – Jim‘u Morrison‘u.

Skandalingąjį Amerikos poetą ir dainininką Jim‘ą Morrison‘ą filme įkūnijo Val‘as Kilmer‘is, o jo mūzą ir mylimąją Pem – Meg Ryan. Visa filmo istorija sukosi ne tiek apie pačią „The Doors“ kiek apie jos sielą Morrison‘ą ir tai, kaip jo elgesys, nuotaikos ir išsišokimai atsiliepdavo visiems „muškietininkams“. Kūryba, persekiojantys vaizdinai, šlovė, santykiai su Pem (ir kitomis), skandalai, paslaptys, išdavystės, narkotikai ir alkoholis buvo kasdienai Jim‘o palydovai. Palydovai, kurie su jo apdainuotu „only friend“ suvedė jį net per anksti – sulaukusį vos 27-erių.

Kuo gali pasigirti ši biografinė drama apie intelektualą su klouno siela? Tuo, kad Kilmer‘is neįtikėtinai tikslai (kiek apskritai gali vienas žmogus įkūnyti kitą) atkūrė Morrison‘o portretą, net laikysena ir ta buvo tikslių tiksliausia. Antra – Val‘as ne tik kaip iš akies trauktas Morrison‘as savo išore, bet ir balsu. Patys grupės nariai sakė, jog filme Val‘o sudainuotos Morrison‘o dainos tik vos vos skyrėsi nuo jo paties atlikimo.

Jim‘o Morrison‘o dainos dažnai skamba iš manųjų kolonėlių, o „The Doors“ yra pirmaujanti grupė manajame sąraše. Lietuvoje Jim‘o Morrison‘o vardas nėra taip plačiai skambantis, o ir kaip galėtų būti – juk kai jo dainos drebino vakarų pasaulį mes buvome už geležinės uždangos; Morrison‘as, kaip ir daugelis kitų, paveluotai į mūsus atkeliavo tik nepriklausomybės metais. Tačiau Amerikoje šį vardą drąsiai galime viename sakinyje minėti su Elvis Presly ar James Dean, kurie jau spėjo tapti šalies ikonomis.

Pati Morrison‘ą pavadinčiau naujuoju Jėzumi, pranašu, kuris vienas iš pirmųjų tiek savo kūryba, tiek elgesiu pradėjo skelbti apie jokių draudimų nebepaisantį pasaulį, visišką žmogaus laisvę, bandymus išsivaduoti iš kitų primestų pradų ir tikrojo savęs paieškas inspiravusias anksčiau suminėtus veiksnius; tereikia mokėti tinkamai skaityti ir jo dainų tekstuose galite išskaityti visą Jim‘o filosofiją. Klaidinga manyti, kad jo dainų tekstai yra tik apie seksą ir motinos dergimą, - juk ir Jėzus šnekėjo metaforomis.

Jei esate „The Doors“ gerbėjas ar žmogus, kuris nors kartą girdėjote „Rider On the Storm“, „The End“ ar „Light My Fire“, ir jums šios dainos patiko, tai patariu pažiūrėti ir „The Doors“ filmą, kuris supažindins su žmonėmis, kurie buvo pakankamai drąsūs ir talentingi, kad pajėgtų spjauti į draudimus ir sukurti savitą „persilaužimo“ pasaulį.