"Gaidžių peštynės - nėra teisių" arba, ko reikia atsisakyti?

Gaidžių peštynės – nėra teisių

Visuomenėj gyvenant dviejų dalykų reik atsisakyti, kurie

Ydomis jau tapę – sąžinę ir širdį nudvasinki ir padaryk, žmogau,

Tai kuo greičiau. Dabar gyvenant tik per galvas reikia lipti, šuoliuoti

Kaip žirgui iš šachmatų, ar politikui monopolio be ūsų, bet kaip gi

Tai darysi, mielas, jei jausi tu, žmogau, kaip skauda po tavim

Pamintąjam, netekusiam ir rankų, kojų, - laisvo judėjimo tų šalininkių.

Žinodamas, kad darbas tavo tai, - žalot dvasias ir kūnus, - kaži ar su

Sąžine toli nueitum, bet kitaip, jei jos atsisakei ir perkamas tapai.

Dabar gyvent lengviau tau pasidarė, svajones savas, tu, pildai ir naudoji

Žmones lyg figūrėles žaidimo, kuris turės atnešti savanaudžiui dar

Didesnę sėkmę. Greitai ėmei tu tukti ir pagurklį įgijai nuo kepintų aliejuje

Lašišų ir brangiųjų „rojaus“ austrių sumuštinukų, - keista, kad

Svajonės tavo pasirodė tokios mažos ir apribojai jas tik maistu ir pinigais.

Tik, argi, namas, pinigai, kelionės tikrai patenkina tau širdį; ypač kai

Žinai kas paslėpta ir užkasta po jais? Ah, tiesa, juk ir širdies

Atsisakai, kad nepasitenkinimas būtimi ir neviltis tavęs tik neužpultų

Kur kada, supratus, jog gyvenime nedavei sau nieko, nepadarei

„kažko“, o tik persivalgei vargšų dirbančiųjų bei alkanųjų sąskaita.

Keistas tas gyvenimas, žmogau, kurį gyvent pradėjom tik

Dėl maisto, valdžios ir nutukimo. Nebereikia jį gyvenant nei kūrėjo,

Kuris atsimerkt mus verstų prieš save pačius, pabust iš

Savavališkos hipnozės. Nebereikia čia ir mokytojo, kurį vaikai jau

Laisvai vargeta vadina (dėkokim sau patiem), - juk dundukų

Minioje plojimai skamba garsesni Cinoberiui, kurs, deja, Cachesas buvo.

Niekas nebenori dirbti sunkiai iš idėjos ar iš pašaukimo, o

Renkasi ir trokšta profesijų lengviausių, kur reikalavimai tik du yra:

Sąžinės, širdies atsisakyki ir tada palaimingai pildyti galėsi

Ribotus sąrašus svajonių, šuoliuodamas ir žalodamas (o ką žinai)

Galvas drąsiai, atimdamas paskutinį kąsnį. Visa tai tave prie „dievo“ artins

Greitai per trumpalaikių daiktų perviršį bei maistą ir klozeto tvaiką.

Tiesa, lieka dar pasirinkimas vietoj Cinoberio būti minioje dundukų,

Bet šitų svajonės juk tos pačios – pinigai, kelionės, maistas ir, gal, seksas.

Nuo tavęs jie skiriasi tik tuo, jog juodadarbiai, nesiekia jie valdžios,

Bet laukia, kad tu pasiimtum diržą ir nemokytinus juos

Plaktum, jog turėtų šie kuo skųstis. Neturi jie daug proto, todėl

Nesuprantama dirbtinė tavo erudicija dundukams ir nekenčia jie tų

Žodžių, kuriems išversti reik žodyną pasiimti. Todėl dažnai stebime vieni

Kitus kartu besipešant gaidžių ringe ir suprantame, kad nėra jau

Sąjungininkų, kurie padėtų saugot sąžinę ir širdį – visi sušvinkę tapom.