Šiandien galvoju: kiek daug manęs
ten, kur manęs nėra. Šešėlis iškirstame vaikystės miške. Kaži ką apie jį
galvoja mano vaikystės vaikystė? Jei jie susitiktų, ar jis jai patiktų? Ar ji
norėtų su tuo šešėliu pasikalbėti, kartu išgerti arbatos ir pasijuokti? Ar,
kaip tik, pabūgtų ir spruktų?
Kaži ką ji pasakytų apie mišką be
medžių? Niekada nesužinosiu. Sėdžiu ant nupjautos pušies kamieno, vietoj ėjusi
senelio išvaikščiotais ir uogautojų pramintais takais ir, tikiuosi, kad jai plynas
miškas nepatiktų. Nes jei atvirkščiai, tai reikštų, kad jos prisiminimas mane
išdavė.
Ką apie šį mišką pasakys šešėlis?
– sužinosiu, kai ateis rytojus. Bet viliuosi, kad jam taip pat nepatiks.
Kad ir kur būčiau, nenoriu būti
be geriausio žaislo - širdies.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą