"Stoker" 2013

Negaliu ištverti garbingai čia nepristačiusi naujo šiųmetinio Chan-wook Park darbo „Stoker“, kuris save pirmąkart pristatė Sundance filmų festivalyje. Tai pirmasis šio režisieriaus darbas anglų kalba, bet jei matėte 2009-ųjų „Thirst“ („Troškulys“), tai tikrai žinote ko laukti – šiurpuliukų ir žavesio.

Ko šį kartą buvo daugiau net sunku pasakyti.

Žavesio filmui tikrai netrūksta jis alsuote alsuoja tiek mada, tiek stiliumi. Žiūrėdama vos nenusilaižiau pirštelių, nes seniai bemačiau tokį filmą, kuriame viskas būtų pateikta lyg geras saldus desertas, teigiantis, kad jame nėra jokių kalorijų.

Istorija pasakoja apie Stoker‘ių šeimą, kurios tėvas vieną dieną randamas nužudytas. Visa šeima yra sukrėsta, bet viskas tampa dar painiau kai į laidotuves atvyksta niekada iki šiol nematytas mirusiojo brolis Čarlis (Mathtew Good). Savo erudicija, pokalbiais apie keliones ir skleidžiamu šarmu jis greitai pakeri šeimos našlę Eveliną (Nicole Kidman) ir yra svetingai priimamas į šeimos namus. Abejinga dėdei lieka tik Indija (Mia Wasikowska) – aštuoniolikmetė tėvo numylėtinė, kuri visą savo laisvalaikį praleisdavo kartu su juo medžiodama. 

Dabar, po tėvo mirties, namuose užverda tikros keistenybės: digsta virėja, pasirodžiusi tetulytė prasmenga skradžiai žemę ir pati Indija, visur persekiojama dėdės Čarlio, tampa lyg nesava...

Filmas, kuriam scenarijų parašė iš Kalėjimo bėglių visiems pažįstamas Wentworth Miller, alsavo tikrojo Stokerio, pasakojančio siaubo istoriją, dvasia bei Hitčkoko filmų elementais: dėdulė Čarlis, scenos ant laiptų ir laukimo įtampa buvo tai, kas tikrai kutena ir užkabina.

Klajojo gandai, kad pirma Stokerių šeimynėlei buvo svarstyti ir parinkti Colin Firth, Jodie Foster ir Carey Mulligan, bet, dėkoju Dievui, ar kam panašiam, kad vaidmenys atiteko ne jiems. Būna filmų, kai žiūrint imi galvoti "va, šitas būtų geriau suvaidinęs...kodėl nepaėmė jo?", bet šįkart visa Stkerių šeimynėlė buvo iki kraujo Stokeriška, o ypač žavėjo pastaruoju metu žydruosiuose ekranuose žibantis Matthew Good.

„Stoker“ vertinu aukštai. Stilius, įtampa, psichologiniai žaidimai, aktorių pasirinkimas sėdint kėdėje vertė ne tik kad nenuleisti akių, bet taip pat ir šypsotis iš pasitenkinimo. Argi nesidžiaugtų tokiu rezultatu pats Hitčkokas sėdėdamas savo kėdėje?

Visiems senojo „Psichopato“, mados ir kinematografijos gerbėjams patariu pasitiekti šį filmą kaip anksčiau minėtą desertą, nes, bent manęs, permainingą ir vėjuotą vasaros dieną, jis nenuvylė.