Alzhaimeris lauktai
Mes lyg nekalti
kaliniai sudribę vaikštom -
Gatvėm ir alėjom
stumiamės priverstinai.
Bet vietoj liekam
tarsi įkalti, - nereikia apsimest,
Kad judame į priekį
sparčiai.
Įkūrėme visuomenę –
ir žvelgiame į ją naujai,
Tarsi būtų tai ne
mūsų kūrinys vėlyvo būvio.
Ir bijom jos, ir
vengiam jos, todėl paklūstame aklai
Kūriniui, kurį
pamiršome valdyt kasdien.
Mašina, kurios
nevaldo niekas, visagalė tampa,
Nebereikia
konstitucijos ir teisių - tvarka styguojama gatvinė.
Bet, nors galvojame
antraip, teisiami teisingai esam
Už tai, kad
alzhaimeriu susirgome lauktai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą