Už lango slenkant
paskutinėms lietuviškos vasaros dienoms, vis skaitau. Šįkart noriu labai trumpai pakalbėti
apie žymaus prancūzų filosofo bei rašytojo Jean-Paul Sartre pirmąją prozos
knygą Šleikštulys, kuri lietuviškai,
berods, yra pasirodžius tris kartus ir, berods, visus tris kartus ją lietuvių
rinkai pristatė leidykla Vaga. Šleikštulys –knyga, kurią Sartre dedikavo
savo ilgaamžei draugei ir garsiai filosofei Simone de Beauvoir, buvo išleista
1938-aisiasis metais, o dabar, praslinkus daugiau nei pusei amžiaus nuo kūrinio
pasirodymo, dažnai galima išgirsti jį vadinant egzistencialistinės filosofijos
Biblija.
Knyga – Sartre
manifestas, naujosios, egzistencialistinės filosofijos, prie kurios kūrimo jis
daug prisidėjo, įgyvendinimas praktiškai. Sukuręs Antuano Rokanteno, žmogaus,
siekiančio absoliučios laisvės, personažą, kuris, metęs istoriko darbą koledže,
pasiduoda visa apimančiam šleikštulio jausmui, Sartre, pasinaudodamas dienoraščio
forma, rodos, ne tik be didesnio vargo išdėstė savo egzistencialistines idėjas,
bet ir parodė kelią, kuriuo turi nueiti Antuanas iki savo egzistencijos
suvokimo; rašomame dienoraštyje vyras apmąsto istorijos, individualios
patirties, humanizmo, subjekto-objekto bei prasmės sąvokas, kaip jos veikia
visuomenėje ir kaip jos turėtų veikti Antuano, bręstančio egzistencialisto,
nuomone.
Apskritai, Šleikštulys, sunki knyga (taip, tenka
pavartoti šia banalybę). Sunki ji ne dėl savo struktūros ar filosofinės
patirties, kaip galėtume pamanyti, bet dėl to, jog skaitant Antuanas nusiveda
tave kartu. Štai kodėl sunki. Skaitydama kelias dienas vaikščiojau lyg žemę pardavusi,
– taip buvau persisunkusi knygos įvaizdžiais ir Antuano būsenomis. Bet kartu
tai ir graži knyga (pavartokime dar vieną banalybę). Nors tai pirmasis Sartre romanas,
tačiau stiliaus stokos, įvaizdžių ir scenų nereikalingumo, daugžodžiavimo, jai
neprikiši. Jei ne sunki, kiekvieną puslapį sutepusi šleikštulio būsena, Antuano
dienoraštį skaityti būtų vienas malonumas (čia, žinoma, daug prisidėjo ir
vertėja A. Kiliesaitė): jis žodingas, o sakiniai tarp akių plaukia lyg
nesustabdoma upė.
Šleikštulys – kūrinys,
kurio idėjos svarbios tiek filosofams, tiek literatams, bet taip pat tai kūrinys,
kuris turėtų būti svarbus kiekvienam iš mūsų, kaip priverčiantis daug ką permąstyti,
su daug kuo sutikti, atidaryti savo sąmonės ir minčių stalčiukus ir, galbūt,
juose kai ką pergrupuoti.
Palieku su
kūrinio ištrauka:
„Tikrovė yra
ištežusi, vangi. Medžiai siūravo. Argi tai veržimasis į dangų? Greičiau
suglebimas; buvau pasiruošęs kiekvieną akimirką išvysti, kaip kamienai
susiraukšlėja lyg liaunutės vytelės, perlinksta ir sudrimba ant žolės į juodą,
minkštą, garankščiuotą kupetą. Jie nenorėjo egzistuoti, tik negalėjo
susilaikyti neegzistavę, todėl patyliukais, ramiai gyvavo; syvai iš lėto,
nenoriai kilo gyslomis, o šaknys palengva skverbėsi į žemę. Tačiau atrodė, kad
bet kurią minutę jie pritrūks kantrybės ir nusibaigs. Išvargę seni medžiai vis
egzistavo ir egzistavo, patys to nenorėdami, – tiesiog todėl, kad buvo per
silpni numirti, ir pribaigti juos galėjo tik kažkas kitas: tik muzikos
kūriniams duota būsimą mirti išdidžiai glausti savyje kaip vidinę būtinybę;
tačiau jie neegzistuoja. Visos esybės užgimsta be priežasties, gyvuoja vien iš
silpnumo ir miršta atsitiktinai.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą