"Detachment" 2011

Apie ką šiandien? Trumpai ir aiškiai, apie 2011 metų Tony Kaye filmą „Detachment“ ("Objektyvumas"/ "Atsiskyrimas").

Pasirodęs daugelyje kino festivalių ir ne viename šlavęs apdovanojimus filmas ir manęs nepaliko abejingos. Tiesa, aikštijausi prieš šitą filmą aš ilgai. Labiausiai baidė pati tema: ir vėl mokykla, vėl problematiški vaikai ir „stebukladarys“ mokytojas, kurio metodai priverčia mokinius su pasimėgavimu skaityti Edgarą Po.

Na, ką, mokykla buvo, buvo ir problematiški vaikai ir stebukladarys mokytojas, tik ne tokiu kampu, kokiu iki šiol mane pasiekdavo filmai tokia tematika.

Pagrindinė filmo mintis, siejanti visus,- susiknisimas. Tėvų, mokytojų, visos švietimo sistemos, per kurių neteisingą politiką ir neadomas skyles vaikai pasidaro nebesuvaldomi. Kaip Hugo pasakytų, vaikuose atsispindi visuomenės nuosmukis.  

Filmo istorija sukosi apie Henrį Barthes‘ą (Adrien Brody), pavaduojantį mokytoją, kuris atvykstą atlikti darbo mokykloje, kurioje mokymo lygis, švelniai tariant, yra labai arti grindų. Kaip pavaduojančio mokytojo, jo pagrindinė užduotis yra, kaip jis pats teigia, pasistengti, kad per jo pamoką niekas nebūtų nužudytas ar nenusižudytų, kitaip tariant, palaikyti tvarką, kol atsiras pastovus mokytojas. Tačiau jis ne tik prižiūri klasę, moko, bet ir dalinasi savo suprantingumu su pasimetusiais šiame pasaulyje paaugliais.

Henrio mokymo metodai nėra tradiciniai, bet jis, būdamas tik pavaduojantis, gali sau tai leisti. Puikiai suprantant vaikų emocijas bei jausmus, jam nekyla problemų su jais tvarkantis. Tačiau pačio Henrio, kaip ir visų filme, gyvenimas taip pat nėra rožėmis klotas: mirštantis senelis, persekiojančios vaikystės šmėklos ir jaunos, gatvėje surastos, nepilnametės prostitutės priežiūra, atima jo dienas.

 Visa tai: asmeninės problemos, kompleksai, politika, patyčios, tėvų nerūpestingumas, mokytojų bejėgiškumas, vaikų nihilizmas gyvenimui ir sau, susitinka vienoje vietoje- po mokyklos stogu.

Filme gausu įžymių vardų, pasislėpusių po mokyklos personalo veidais: Lucy Lu, Blythe Danner, Marcia Gay Harden ir, žinoma, Adrien Brody.

Brody yra vienas iš tų aktorių, kurie manęs dar nėra nuvylę. Kad ir kokiame žanre jis bepasirodytų, filmas su juo, nesvarbu blogas ar geras, visada paliks įsspūdį. Šį kartą buvo ne kitaip. Jo sukurtas Henris buvo stiprus personažas: empatiškas, neapsaugotas nuo aplinkinių kančių, stipriai veikiamas pasaulio neteisybės, kuri veria jį kiaurai. Jis stengiasi atsiriboti nuo to, ką jaučia, ką mato aplink, bet nuo savęs nepabėgsi. 

Kaip ir sakiau pradžioje  filmui nelikau abejinga. Galima sakyti, jog net skaičiavau minutes, nenorėdama, kad jis užsibaigtų taip greit. Jame buvo užčiuoptos daug opesnes mūsų žaizdos ir ligos, nei vien paaugliški nusibrozdinimai. Tai buvo filmas apie žmonės, kurie kovoja dėl jaunimo ateities kiekvieną mielą dieną, aukodami save ir apie tai, kaip paauglys, už kurio gerovę kovoji, tau atsilygina- pereidamas į kitą barikadų pusę, kuri nieko iš jo nereikalauja. Atsiveria jaunimo problema: noro, motyvacijos ir ambicijų stoka,  o tušti mokyklos suolai, tėvų susirinkimo metu, aliuzija į problemos šaknis. 

Šiais laikais, kai vaikui kas nors blogai, mes linkę kaltinti mokytoją, kaltinti jį už vaiko nepaklusnumą, vertybių nykimą, bet argi tėra viena pusė, kuri yra už tai atsakinga? Nejaugi mokytojas jau pilna dalimi atsakingas už vaiko auklėjimą? Kam tuomet reikalingi tėvai, galintys palikti savo vaiką likimo valiai, dar net neišmokę jį atskirti pelus nuo grūdų? Filmas tarsi sako: visi turime problemų, visi esame susiknisę, bet ar tai reiškia, kad turime likti abejingi tam, kas vyksta kitų- šiuo atveju, vaikų ir mokinių- gyvenimuose.

 Patariu pažiūrėti filmą. Nemanau, kad nusivilsite (bent jau tie, kuriems kažkas dar rūpi).