Kaip prabėgo savaitgalis? Man
kaip nebuvęs, turint omenyje darbus, kurių nė kiek nesumažinau (aukštesnės
jėgos iš manęs juokiasi). Kad ir kaip ten bebuvę, buvo per jį ir šio to gero.
Vienas iš to „gero“ - 2000-ųjų, BBC kurta, G. Flobert‘o „Ponios Bovari“ ekranizacija.
Kalbant apie knygą, tikiu,
daugeliui ji buvo įtraukta į mokyklinių skaitinių sąrašus, todėl, jei ir
neskaitėte visos knygos, tai bent nuogirdos apie ją iš mokytojos lūpų tikrai
turėjo pasiekti Jūsų nesusidomėjusias ir išsiblaškiusias ausis.
„Ponia Bovari“ yra skaitomiausia
Flaubert‘o parašyta istorija, kurios dėka rašytojas mielai yra statomas į
gretas su tokiais rašytojais kaip Tolstojus, Stendalis ar Dostojevskis. Kartu
su šiuo kūriniu iš literatūros pasitraukia realistinė kryptis ir Faubert‘as
pradeda mus plukdyti link netrukus suvešėsiančios natūralistinės pasakojimo
manieros, kurioje išnyksta autorius, palikdamas mus su savo herojais vienus; Flaubert‘as
yra sakęs, kad ponia Bovari, tai jis pats, tarsi norėdamas pabrėžti autoriaus
nuomonės, minčių, literatūroje išnykimą, joms susitapatinus, įaugus į
pagrindinį herojų, paliekant viską jam ir skaitytojui. Tokio sprendimo, bent
jau šiuo atvėju, tikrai negalima kritikuoti, kadangi iš jo gimė vienas
ryškiausių literatūros darbų.
„Ponia Bovari“, tai istorija apie
jauną moterį, auklėtą vienuolyno pensione, prisiskaičiusią romantinių novelių
apie riterius ir damas; jai grįžus gyventi pas tėvą, dienos bėga taip pat
nuobodžiai kaip visada, vis tikintis, norint, kad jos gyvenime kas nors
nutiktų. Ir vieną dieną tikrai nutinka: ji sutinka našlį daktarą, su kuriuo
susieja visas romantiškas mintis, svajones apie nuotykių pilną rytojų ir
laimingą gyvenimą; to vedina ji išteka, bet, deja, greitai jos romantiškos
mąstysenos prikištas ir suklaidintas protas nusivilia. Jos gyvenimas tampa
nesibaigiančia ir vienoda rutina, pro langą stebint tą patį miestelio vaizdą,
žinant, kad niekas tolesneme gyvenime nepasikeis, nieko jame nenutiks. Visas
pasaulis, kurį mes matome Bovari akimis, tarsi padengtas pelenais, nejudantis,
sustingęs ir merdintis. Stengdamasi išsigelbėti nuo depresijos Bovari netrunka
pasinerti į meilės nuotykius ir moteriškų smulkmenų pirkimus, tačiau tai, taip
pat, nėra išsigelbėjimas, nes jos kelyje pasitaikę vyrai ja tik naudojasi, o
ji, pati nepajunta, kaip priartėja prie žlugimo ribos. O šią pasiekus lieka tik
vienas pasirinkimas...
Kalbant apie kūrinio
ekranizacijas, pradedant jau nuo praeito amžiaus ketvirto dešimtmečio, jų būta
tikrai nemaža. Pati, prieš šį, 2000-ųjų, kūrinio į TV ekraną perkėlimą, buvau
mačiusi 1991-ųjų knygos ekranizaciją, skirtą didiesiems ekranams. 1991-ųjų
Bovari ekranizavo, nemaža darbų ekranams pateikęs, prancūzų režisierius Claude
Chabrol, o pagrindinį vaidmenį atlikusi Isabelle
Huppert man paliko gilų įspūdį.
Na, o 2000-ųjų BBC „Ponios Bovari“
mini serialo versija nusipelno pagarbos už tikslią kūrinio ekranizaciją, nors,
iš kitos pusės, tam ir laiko duota nemaža – dvi su puse valandos. (Įdomus
faktas, kad ir didiesiems ekranams skirta, anksčiau minėtoji, Bovari versija
užėmė beveik tokį pat laiko intervalą.) BBC naujajam ponios Bovari įkūnijimui
pasirinko australų aktorę Frances O'Connor ir neapsiriko, nes ši atliko savo
darbą taip gerai, kad net buvo nominuota „Auksiniam Gaubliui“ už geriausią
pasirodymą mini seriale ar TV filme. Taip pat 2000-ųjų „Ponia Bovari“ Britų
Akademijos Televizijos Apdovanojimuose buvo nominuota už geriausią kostiumų bei
šukuosenų dizainą.
Jei jau čia nusprendžiau aprašyti
šią, savaitgalį matytą, Bovari versiją, tai galite nuspėti, kad ji surinko
užtektinai žvaigždučių, jog nusipelnytų atsidurti mano menkučiuose, raštiniuose
pamąstymuose. Tai kūrinys (nesvarbu knygos ar filmo forma perteiktas) apie kurį
verta kalbėti ir diskutuoti ir netikėtai pamąstyti, ar dabartyje kas nors
pasikeitė? O gal, vis dar, gyvename ten, kur esame klaidinami; kur mūsų viltims,
svajonėms ir vizijoms leidžiama vešėti, nors ir žinant, kad jos yra neteisingos
ir neišpildomos realybėje? Ir, galbūt mes dažniau negu norėtume, jaučiame
savyje gyvenančią Emos Bovari dalelę,
kuri, gyvenimui bėgant prieš akis, staiga pasijaučia viskuo nusivylusi, kai
supranta, jog tai, ko tikėjosi iš ateities, yra paprasčiausiai neišpildoma, nes
realybėje tas TAI neegzistuoja.
P.S. Negaliu nepridėti, jog kitąmet į
mūsų didžiuosius ekranus turėtų užklysti naujoji „Ponios Bovari“ versija,
kurioje Emos vaidmenį kurs gerai pažįstama (ir vėl australė!) Mia Wasikowska,
jau turinti nemaža patirties kostiuminėse dramose. Jos meilužio, jaunojo Leono,
vaidmuo yra patikėtas Ezra Miller, dėl kurio profesionalumo man dar neteko
abejoti. . Apskritai, bent jau pažvelgus į pagrindinių aktorių sąrašą, nusimato
„jauna“ (jei galima taip pasakyti) ekranizacija. Belaukiant telieka laikyti
špygas, kad „jauna“ neišvirstų į „nepribrendusią“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą