Pastarąsias
keletą dienų buvau panirusi ne į grožinės literatūros, kaip man įprasta, bet į Zygmunt Bauman
veikalą „Vartojamas gyvenimas“ (2011).
Šios knygos autorius – vienas žinomiausių pasaulyje socialinių teoretikų bei
modernybės ir postmodernizmo interpretatorių. Pradėjęs savo karjerą Lenkijos
universitete, greitai dėl politinių priežasčių jis turėjo mesti darbą ir
palikti šalį. Kurį laiką dėstytojavo Tel Avive ir Haifoje Izraelyje, o vėliau
persikėlė į Jungtinė Karalystė ir čia, Lydso universitete, įkūręs Sociologijos
katedrą, pats ėmėsi dėstyti.
„Vartojamas gyvenimas“ ne pirmas šio
mąstytojo veikalas išverstas į mūsų kalbą. Prieš tai lietuviškai pasirodė jo
darbai „Likvidi meilė. Apie žmonių ryšių
trapumą“ bei „Globalizacija. Pasekmės
žmogui“, kuriuose autorius gilinasi į nūdienos visuomenėje vykstančius
procesus
Savo
naujausiame veikale lietuvių kalba „Vartojamas
gyvenimas“ taip pat neatitrūksta nuo moderniosios visuomenės nagrinėjimų.
Šiuo veikalu Baumanas nagrinėdamas visuomenės bei kultūros reiškinius gilinasi į
tai, kaip prekių rinka persikelia į mūsų asmeninius gyvenimus, kaip veikia
tarpusavio ryšius, privatų gyvenimą ir tapatybės formavimąsi. Jis kalba apie
puantilistinį laiką kaip nudienos gyvenimo formą, kuris pilnas pertrūkių ir
protrūkių, nenuoseklumo ir ekstazių, skirtų masiniai liaudžiai, taip pat apie
grožio ir jaunystės kultą, tampantį sėkmės (savęs pardavimo) principu; autorius
pastebi dar XX a. pr. prasidėjusį bendrystės, viešojo gyvenimo kaip tokio
nykimą, kurio vieton dabartinėje visuomenėje stoja privačių sektorių garbinimas.
Vartotojų visuomenėje nyksta visokie –centrizmai, ir objektyvi tikrovė,
dalykai, kurie amžius varė į priekį anksresniąsias visuomenes.
„Vartojamame gyvenime“ atskleidžia kaip
vartotojų visuomenės sindromas, nukariavęs gamintojų visuomenę, dabar giliai
įsišaknyja mūsų kasdieniniame gyvenime; autorius prieina išvados (kurią jau
koduoja ir pats knygos pavadinimas), kad ne tik vartojame gyvenimą: prekes,
laiką, paslaugas, kultūrinius reiškinius ir pan., bet ir patys esame vartojami
– patys esame prekės, kadangi šis, vartojimo, ratas reikalauja abipusio ryšio:
vartodamas ir tu tampi vartojamu. Baumano žodžiais, viskas nūdienos visuomenėje
tampa preke, visuotinis suprekinimas, vartotojų suprekinimas, tampa dažnai
sutinkamomis ir apmąstomomis sąvokomis.
„Vartojamas gyvenimas“ į mus kreipiasi
lengva, nenuobodžia ir suprantama kalba, todėl skaitymas neprailgsta. Savo
studiją Baumanas paremia kitų tyrinėtojų darbų ištraukomis, teorijomis,
pereidamas prie laikraščių, televizijos, kino ir reklamos kalbos nagrinėjimų ir
čia pat įterpdamas savą patirtį ir nukaldamas naujas ir taiklias sąvokas,
nūdienos gyvenimo procesams. Jis aprašo dabartyje vykstančius reiškinius labai
vaizdžiai ir taikliai; žinome, kokio pastabumo ir analitinių gabumų reikalauja
toks darbas, juk nieko sunkiau nėra rašyti apie tai, kuo tenka gyventi ir
kvėpuoti kasdien. Leonidas Donskis įrašo labai taiklias eilutes, rašydamas apie
Baumaną:
„Suvokti reiškinį jo kontekste ir dar aprašyti jį jo kalba yra ne tik
didžiulės patirties, bet ir reto egzistencinio bei moralinio jautrumo ir
teorinės meistrystės reikalaujanti hermeneutika.“
Veikale Baumanui pavyksta
sulieti privataus ir viešo gyvenimo patirtis, jų teorijas ir egzistencines
interpretacijas, todėl veikalas įgauna ne tik kalbančios apie nūdieną statusą,
bet ir pats tampa nūdienos dalimi savo kalba, įvairių diskursų samplaikomis,
drąsa ir aktualumu.
Knygą ne tik
verta, bet, manau, ir privaloma perskaityti visiems tiems, kuriems nepatinka
vaikščioti po visuomenę užrištomis akimis, kurie domisi joje vykstančiais ir
gimstančiais reiškiniais bei triukais, prekėmis ir žaidimais, kuriais labai
dažnai esame suviliojami, ir net nepamąstę sutinkame jais tikėti ir pirkti:
netikrumą už netikrą kainą.
Šį saulėtą rytą palieju Jus su gan įdomia ir pasvarstymų verta mintimi: greitas ir besaikis vartojimas = vienišumas?
"Žvelgdami atgal, galime įtarti, jog tai, kas išlaikė šeimynos narius susirinkusius prie vieno šeimos stalo bei pavertė šį stalą šeimos integracijos įrankiu, nuolat patvirtinančiu jos išliekančius saitus, nemaža dalimi buvo produktyvusis vartojimo elementas. Maistas paruoštas valgymui pasirodydavo ant šeimos stalo ir niekur kitur: susirinkimas prie bendro pietų stalo buvo paskutinioji (pasisikirstymo) pakopa ilgame gamybiniame procese, prasidėjusiame virtuvėje ir net už jos ribų, šeimos turėtuose laukuose ar dirbtuvėse. Tai, kas jungė pietaujančiuosius į grupę, buvo įvykęs ar tikėtinas bendradarbiavimas gamybinio darbo procese, o iš čia kilo bendras to, kas pagaminta, vartojimas. Galime tarti, jog "greto maisto", "maisto išsinešimui" ar "vakarienės su TV" "nenumatytas padarinys" (ar veikiau jų "latentinė funkcija", tikroji jų nesustabdomai augančio populiarumo priežastis) yra arba tai, kad susirinkimai prie šeimos stalo darosi nebereikalingi, taip panaikinant vartojimo bendrumą; arba tai, kad simboliškai pritariama, jog išnyks bendras valgymas, vartojimas kieno nors draugijoje ir su tuo susijęs varginantis ryšių mezgimas ir palaikymas, - tos ypatybės, kurias bendras valgymas kadaise turėjo ir kurios takiosios modernybės vartotojų visuomenėje tapo nereleventiškos ar net nepageidaujamos. "Greitas maistas" egzistuoja tam, kad apsaugotų vienišo vartotojo vienatvę."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą