H. de Balzac "Prarastos iliuzijos"

Šiandien užverčiau paskutinį Bazako knygos „Prarastos iliuzijos“ puslapį. Tai knyga plyta – 1954-ųjų metų leidime teks praversti daugiau nei septynis šimtus puslapių, kol pasieksime paskutinį autoriaus parašytą žodį. Nepaisant knygos dydžio, rankose ją laikyti buvo malonu, taip jau yra su tomis senomis knygomis. Bet ne apie knygos dydį, – nors ir jis dažnai nulemia mūsų pasirinkimą skaityti ar ne, - čia pasakosiu.

Tarp Žmogiškosios komedijos apsakymų bei trumpų romanų „Prarastos iliuzijos“ išsiskiria savo apimtimi bei tuo, kaip plačiai apžvelgia, dviejų Prancūzijos polių, provincijos ir sostinės, kasdienį gyvenimą, papročius – visą socialinę terpę. Nors socialinio faktoriaus, jo chirurgiškų pjūvių, netrūksta visuose autoriaus kūriniuose, tačiau „Prarastose iliuzijose“ socialinė terpė nagrinėjama be galo smulkiai, nepraleidžiant nė vienos smulkmenos, kuri leidžia susidaryti aiškią ir tvirtą tuometinės visuomenės, skirtingų jos dalių, vaizdą; šis vaizdas leidžia pamatyti tyro ir nuoširdaus individo silpnumą ir negalią, pakliuvus į širšių puotą.

„Prarastas iliuzijas“ sudaro trys dalys. Pirmoje ir trečioje knygos dalyse aprėpiamas provincijos žmonių gyvenimas ir papročiai. Būtent šioje aplinkoje pirmąkart esame supažindinami su pagrindiniais knygos personažais: spaustuvininku Davidu ir vaistininko sūnumi Liusjenu. Šiems žmoniems, verčiant knygos puslapius, netrūks sunkumų: Davidas, vedęs Liusjeno seserį, bandys susikurti sau ir jos šeimai laimę gimtajame mieste, kai pats tėvas pasirūpins, kad sūnus mirktų skolose; o Liusjenas, draugo padedamas, išbildės į Paryžių, kaip aristokratės meilužis, ir bandys tapti žinomu poetu.

Labiausiai knygoje mane kabino antroji dalis, kurioje sekama Liusjeno kelionė Paryžiaus gatvėmis, jo savos vietos visuomenėje paieškos. Naivus, jaunas vaikinukas netrunka paragauti Paryžiaus visuomenės žiaurumo. Socialinės blokados tarp aristokratijos ir buržuazijos, aukštas pragyvenimo lygis, verslininkų lupikiškumas greit priverčia jauną, iliuzijų pilną vaikiną atsižadėti doro kelio, ir siekti sėkmės bet kokia kaina. Naivus Liusjenas, įsidarbinęs žurnalistu, vis dar pilnas iliuzijų, netrunka patapti žaisliuku kitų rankose, nesuprasdamas taisyklių žaidimo, kurį ryžosi žaisti...

Balzako sukurtas Liusjenas, mano subjektyvia nuomone, yra vienas geriausių literatūrinių personažų, su kuriais teko susidurti. Kupinas iliuzijų, vilčių ir svajonių jis iš provincijos atvyksta į Paryžių – miestą, kuriame viskas įmanoma.  Niekas geriau už Balzaka negali pavaizduoti jaunos – naivios šiandien, bet iliuzijų pilnos rytdienai – sielos nuopuolio, degradacijos pasidavus visuomenės provokacijoms: pinigų, garbės, šlovės ir malonumų ruletei. Liusjeno troškulys visam tam didėja, sulig kiekvienu išgertu gurkšniu. Dėl pinigų ir garbės jam tenka išduoti draugus ir įstumti šeimą į skolas, tačiau tuščias noras tapti pripažintu aukštuomenėje, galiausiai, jį sužlugdo, vietoj žadėtos aukso skrynios, palikdamas jį prie sukiužusios geldos.

Balzakas šiame kūrinyje, tarp eilučių ir jose, smarkiai peikia ne tik tuometinės visuomenės normas, jos žiaurumą ir negailestingumą, bet ir joje tarpstančias profesijas. Tuometinę žurnalistiką jis atvirai vadina vyriška prostitucija. Balzakas profesionaliai išardo visą jos aparatą, leisdamas mums atidžiai pažvelgti į kiekvieną sraigtelį: parsidavinėjimą politikams, teatrui, spaustuvininkams ir leidėjams; abipusį šantažą bei pinigų plovimą.

Dar vienas verslas, į kurį vis atsigręžia Balzakas knygos puslapiuose, leidyba ir spausdinimas – su ja vargsta provincijoje likęs Davidas ir žmona. Tiek Liusjenas, tiek Davidas susiduria su šio verslo negailestingumu, vienas – kaip autorius, kitas – kaip gamintojas.

Su Balzako kūryba esu pažįstama jau seniai seniai, ir nė karto ji manęs dar nenuvylė. Nenuvylė ir šis kūrinys, kurį neabejotinai patariu sukrimsti. Nors Balzakas rašė apie tuometinę visuomenę ir jos papročius, tačiau ar daug kas, leiskite paklausti, nuo tada pasikeitė? Galbūt pasikeitė ar išnyko pavadinimai, patobulėjo verslai, tačiau daug kas išliko. Išliko jaunos sielos viltys, ir žmonių lupikiškumas, jomis naudojantis. Kasdieną jauni žmonės atvira širdimi atvyksta į miestą kurti sau ateities, svajodami kaip jie apvers, jei ne pasaulį, tai bent savo gyvenimą, aukštyn kojom; ir kasdieną jų iliuzijos yra sutrypiamos kartaus realybės skonio: kai po kojomis krenta sąskaitos, kai už viską tenka mokėti brangiau, nei išgali, kai tenka kovoti dėl vietos po saule, žmogui pasidaro nesvarbūs moralės ir teisingumo faktoriai – svarbiausia išsilaikyti. Bet, norint išsilaikyti, reikia išmokti žaisti pagal visuomenės normas – kitaip namo eisi pėsčias. Būtent todėl mūsuose visada bus Balzako liusjenų.

P.S. jei kada pasitaikytų galimybė, patariu pamatyti šio romano motyvais sukurtą to paties pavadinimo baletą, kuris neturėtų palikti abejingų net ir tų, kurie jo nemėgsta - Balzako istorija čia įgauna tikros galios. Mane labai žavi šokis, ir jo gebėjimas, kitaip nei literatūroje, be žodžių atskleisti tai, kas esti esminga; o šitam baletui tai neabejotinai pavyko.

Įprastai, palieku Jus su ištrauka iš kūrinio:

„- ... Vargšas berniuk, aš čia atvykau kaip ir jūs, su pilna širdimi iluzijų, varomas meilės menui, nešamas nesutramdomo garbės siekimo: čia radau amato kasdienybę, leidybos suktenybes ir skurdo tikrovę. Mano egzaltacija, dabar jau išdulkinta, mano pirmasis užsidegimas slėpė nuo manęs pasaulio mechanizmą; reikėjo jį pamatyti, pasitrankyti į visus jo krumpliaračius, pasidaužyti į jo ašis, išsitepti jo degutais, pasiklausyti jo grandinių ir smagračių džeržgimo. Jūs pamatysite, kaip ir aš pamačiau, kad už visų tų gražiai išsvajotų dalykų glūdi žmonės, aistros ir reikalai. Jūs, norite ar nenorite, įsimaišysite į baisias muštynes – knygos su knyga, žmogaus su žmogum, partijos su partija, - ir muštis reikės be atvangos, kad nebūtumėt pamestas pačių saviškių. Tos bjaurios peštynės nuvilia sielą, ištvirkina širdį ir bergždžiai išsunkia jėgas: juk jūsų pastangos dažnai eina tam, kad laimėtų vainiką žmogus, kurio jūs neapkenčiat, - koks nors antraeilis talentas, prieš jūsų valią iškeliamas į genijus.“