"Vėtrų kalnas" 2011

Šiandien lauke lyja. Pro mano langą matoma sena slyva, jei ne tie, tarsi milijonai miniatiūrinės girliandos švieselių spindintys ir nuo šakų kabantys, lietaus lašeliai, ji atrodytų visai be gyvybės.

Visai kitaip atrodo už jos matomas miškas. Nuo lietaus šlapi pušų kamienai kaip niekad ryškai atskleidė savo spalvą, taip ir jauti po savo delnu šlapią ir šaltą drevę, užuodi samanų ir vandens skleidžiamą kvapą, gėriesi visada žaliomis jų viršūnėmis, tokiomis sodrių žalių spalvų ir atspalvių paletėmis kaip šiandien.

Apačioje plytintys krūmynai nenoromis priima rudenį, pavogusį jų grožį. Stebint kaip jie saugo paskutinius, jau pradėjusius pūti ir eižėti, lapus, tarsi gali girdėti, kaip jie kaprizingai skundžiasi.

O žolė vis dar žaliuoja. Dabar, rytiniam lietui krentant, už mano lango ji kaip niekad ryški, tik kur ne kur, vietomis, žvilgsnį gali užkabinti rudens nugelsvintas plaukas ar kuokštas.

Būtent tokį lietingą rytą, kai močiutė namuose kursto ugnį ir tyliai skaito maldaknygę, į mintis ir įlindo praeitais metais nufilmuoto „Vėtrų kalno“ vaizdai. Keista, kokių tik asociacijų neužfiksuoja mūsų pasąmonė!

Taigi, kadangi jau ta „smegeninė“ taip išsimanė, pakalbėti apie „Vėtrų kalną“, tai aš jai leisiu, kad po to, apsivalius, galėčiau ramiai grįžti prie darbo.

„Vėtrų kalno“ istorija prasideda 1847 metais, kai Emilė, garsiųjų Brontë seserų tandemo narė, pirmą kartą publikuoja savo darbą. Žinoma, bemiegių kinematografinių naktų mums dar tenka palaukti (pažanga neateina taip greit kaip norėtųsi)...

Kol jos laukiame geriau apžvelkime pačią knygos istoriją, kurią skaitytojai nedvejodami apibūdina kaip vieną iš gražiausių kada nors papasakotų meilės istorijų.

Kad meilės istorija, tai taip, bet kiek joje galime rasti to grožio, koks pirmiausia ateina mums į galvą tariant šį žodį, sunku pasakyti.

Istorija prasideda kai vieną naktį į atokią Jorkšyro fermą ponas Ernšo parsiveda juodbruvą, apiplyšusį berniuką ir pavadina jį Hitklifu. Deja, krikščioniškas vertybes puoselėjančioje šeimoje berniukas sutinkamas ne itin šiltai. Paauglys Ernšo sūnus Hindlis žiūri į įbrolį su panieka, tik dukra Ketrina kitokį berniuką priima nuoširdžiai. Tarp jų greit užsimezga labai artimi santykiai. Tačiau jų nerūpestingos dienos baigiasi, kai miršta ponas Ernšo – didysis Hitklifo užtarėjas. Šeimos galvos vaidmenį perima Hindlis, kurio nuolat rodoma viršenybė ir Ketės išdavystė (ji priima pasiūlymą tekėti už turtingo kaimyninės sodybos šeimininko atžalos), priverčia juodbruvą jaunuolį palikti namus. Besiblaškančios tarp meilės ir pareigos merginos sprendimas pasuka jos, Edgaro ir Hitklifo gyvenimus tragiška linkme.

Kaip sakant, probėgšmais paminėjus knygos turinį, dabar galime grįžti prie to pažangos tritaškio, kuris buvo padėtas pradžioje.

...1920 metais pasirodo pirmoji šios knygos ekranizacija, dar nebyliuoju formatu, ir jau nuo tada meno pasaulis nebenutyla kalbėjęs apie Ketriną ir Hitklifą. Sukurta dvylika filmų, trys serialai ir pastatyta tiek pat operų. O kur dar dainos, poemos, grupės ir žaidimai, kuriems atsirasti akstiną davė būtent ši istorija.

Pati, neskaitant paskutinės „Vėtrų kalno“ ekranizacijos esu mačiusi 1939 ir 1992 metų filmus. Reikėtų pripažinti, kad nė viena ekranizacija, švelniai tariant, nepaliko įspūdžio. Išskirti galėčiau 2009 metais išleistą versiją, bet tai serialas ir apie jį kita kalba.

O štai 2011 metų ekranizacija paliko savo žymę. Filmą režisavo Andrea Arnold gimusi 1961 m. Dartforde, Jungtinėje Karalystėje. Studijas ji baigė Amerikos kino institute. Sukūrė tokius pripažintus trumpo metražo filmus kaip „Pienas“ (1998), „Šuo“ (2001), „Vapsva“ (2003). Pastarasis 2004 m. buvo apdovanotas „Oskaru“. Jos debiutinis pilno metražo filmas „Raudonoji gatvė“ (2006) ir antrasis filmas „Akvariumas“ (2009) Kanų kino festivalyje apdovanoti Didžiuoju žiuri prizu.

Solomon Glave ir Shannon Beer

Taigi, šis „Vėtrų kalnas“ tikrai kitoks. Visų pirma aktorių pasirinkimu. Hitklifo vaidmenį filme kuria juodaodis James Howson‘as. Režisierė sako, jog neatradusi tinkamo aktoriaus tarp romų, ji pakeitė strategiją ir, pakviesdama vaidinti juodaodį, nusprendė pabrėžti Hitklifo išskirtinumą.

Howson‘as prieš prasidedant „Vėtrų kalno“ filmavimams, niekada nebuvo stovėjęs prieš kamerą ir vaidinęs. Tiesą sakant vaikinas net nėra baigęs vidurinės mokyklos, sulaukęs keturiolikos jis buvo pašalintas. Vėliau studijavo statybų kolegijoje mūrijimą, bet niekur negalėjo rasti darbo, o prieš tapdamas filmo žvaigžde, jis  kelis kartus sėdėjo kalėjime už darbelius su narkotikais.

Apie vykdomą atranką Howson‘as sužinojo belankydamas bedarbių kursus ir nusprendė surizikuoti. Po beveik metus trukusių paieškų, kurias vykdė Gail‘as Stevens‘as, pasauliui atradęs „Lūšnynų milijonieriaus“ žvaigždutę, kūrybinė grupė rado ko ieškojusi ar, tiksliau, neieškojusi.

Kaya Scodelario

Kaip ir nemaža dalis ankstesniųjų filmo versijų, taip ir ši, neperkelia į ekraną viso knygos turinio. Koncentruojamasi tik į pirmąją personažų kartą- Hitklifą, Keriną ir Edgarą. Ypač daug dėmesio ši ekranizacija skiria Hitklifo ir Ketrinos vaikystei, kuri ankstesnėse versijose, bent jau mano matytose, nėra taip akcentuojama.

Reikia pastebėti, jog šis filmas yra iš tyliųjų. Dialogai čia atlieka tik antrinę funkciją, o tikroji kalba perteikiama per pojūčius. Pirmojoje filmo dalyje Hitklifas daug nekalba, jo jausmai išreiškiami per lytėjimą, regą, klausą, uoslę, pažymint kitokį jo pasaulio suvokimą. Šis bandymas nebūtų toks nusisekęs, jei ne puikus operatoriaus Robbie Ryan‘o darbas, už kurį Venecijos kino festivalyje jis pelnė apdovanojimą. Kas be ko, jis tikrai to nusipelnė!

Kiek silpnesnė pasirodė antroji filmo dalis, kai mažuosius aktorius (Solomon‘ą Glave‘ą ir Shannon‘ą Beer) pakeitė būtent, jau anksčiau minėtasis, James Howson‘as bei Kaya Scodelario.

Kadangi filmas, tai knygos ekranizacija lyginimas neišvengiamas. Todėl, jei žvelgsime taip, kaip skaitytojai, antrojoje dalyje mums pritrūks Ketrinos emocijų skalės, tos, kuria ji taip spinduliuoja knygoje, o Hitklifas pasirodys per daug „minkštas“, net „bestuburiškas“. Bet ar tai reikėtų kritikuoti ir smerkti? Kas keisčiausia, kad man, kuri pati pirmoji visada puola kritikuoti ekranizacijas, neperteikiančias tikrojo knygos turinio, visai nemaišė toks „žmogiškas“ Hitklifas.

Jis iš tikrųjų buvo žmogiškas, jis jautė, bet ne tiek giliai ir stipriai, kad iš to galėtų išsivystyti nevaldomas pavydas, pagrįsta neapykanta ir noras keršyti. Knygos Hitklifas, sužalotas, pasiutęs šuo tik ir laukiantis kam galės įkasti ir atkeršyti už sužeidimus, o filme jis tik mažas sužeistas šunelis.

James Howson

Kas man filme tikrai patiko, tai, be abejonės, vaizdai ir spalvos: atviras gamtovaizdis, lietūs ir kemsynai, gerai perteikiantys atšiaurią atmosferą, išauginusią vaikus. Patiko atida detalėms, taip pat scenos, kuriose kamera įtraukia besipešančius šunis (priminė seną patarlę apie šunis besipešančius dėl kaulo, šiuo atveju- Ketrinos). Sužavėjo kameros darbas ir pavykęs bandymas jausmus perduoti per pojūčius. Patiko natūraliai pavaizduotas Hitklifo troškimas turėti Ketriną, kamera subtiliai pagaudavo reikalingus žvilgsnius. Nustebino drąsi scena įvykusi prie Ketrinos karsto ar, tiksliau, jame. Bet ar reikėjo šitos, nihilizmu kiek atsiduodančios, scenos nežinau. Jausminiu atžvilgiu ji nei ką atėmė, nei pridėjo, jei to buvo tikėtasi.

Shannon Beer

Apskritai, „Vėtrų kalnas“ tikrai stipri ir pavykusi ekranizacija. Ypač jei prisiminsime, mano nuomone, tragišką 2011 metų „Džeinės Eir“ perkėlimą į ekraną, kuriame pasijunti lyg estafetės bėgime, kur svarbiausia atbėgti ir nesvarbu kaip tu tai padarysi. Naujajame „Vėtrų kalne“ to nėra, jis, kaip tas šiandieninis rytinis lietaus debesis: lietus sušlapino žemę ir neskubėdamas lėtai pasitraukė, bet paliko šlapią prisiminimą, kad jo čia būta...

Taip pat noriu pasidalinti Kate Buch daina daina "Vėtrų kalnas" ("Wuthering Heights"), kuri išgarsino atlikėją visame pasaulyje. Ši daina, kaip jos pirmasis singlas, pasirodė 1978 metais ir iki šiol išlieka geriausiai jos parduodamu singlu. Žurnalas "Q" įtraukė šią dainą į geriausių visų laikų singlų šimtuką, kuriame ji užima 32-tąją vieta.