Lietus

Lauke vėl lyja.

Žinot, kai buvau mažesnė paslapčiomis nemėgdavau lietaus. Gal net ne tiek jo paties, kiek su juo susijusių dalykų. Jei tik išgirsdavau jį čiaižantis į langus, dingdavo noras kur nors eiti, bet vis tiek tekdavo- tam ir yra mamos.

Miestelyje, kuriame gyvenu, iki mokyklos nuo mano namų yra apie du kilometrus. Apie du kilometrus, kuriuos kasryt reikėdavo įveikti mažai pirmokėlei su didžiule kuprine, prikišta knygų ir maišeliu, skirtu kūno kultūrai. O jei dar lydavo tekdavo pasiimti ir skėtį. Kadangi visada buvau nerangi, skėtį laikiau tarsi nereikalinga man galūne, su kuria nemoku elgtis. Dažnai jį palikdavau mokykloje ir, nuėjusi pusę kelio, prisiminusi turėdavau grįžti jo pasiimti, o kartais ir visai pamiršdavau, jog turėjau tokį daiktą.

Prisimenu, kaip mama nupirko man skėtį su „disnėjaus“ pelytėmis (nesijuokit, kas dabar įprasta ir savaime suprantama, tada buvo tik naujovė- ypač miestelyje), kad nereikėtų nešiotis nepatrauklaus daikto.

Visada mėgau gražius daiktus, bet net ir šis faktas neprivertė manęs pamilti to, ko nekenčiau. Žodžiu, santykiai su skėčiu nepagerėjo: lietus nuo naujojo skėčio lašėdavo tiesiai man į kuprinę, ant peties, pakliūdavo po apykakle, o stipriam vėjui papūtus nuo jūros mano skėtis būdavo be ceremonijų užverčiamas į kitą pusę ar sulaužoma jo „špilka“.

Stebėdavau kitus vaikus, kuriems niekada nenutikdavo tokių dalykų ir tai mane be galo erzino. Vis dažniau pradėjau vengti skėčio, neimdavau jo, jei tik leisdavo aplinkybės; purškiant ar lašnojant, kai žinodavau, jog galiu leisti sau grįžti namo šlapia, tiesiog pasikabindavau skėtį ant kuprinės rankenos ir traukdavau namo niekuo nesirūpindama.

Bet kodėl gi aš apie tai prašnekau? Matote, berašydama galvojau, ir supratau, jog skėtis mano vaikystės prisiminimuose –ir dabar- yra kito žodžio sinonimas. Jis yra sinonimas sunkumams. Sunkumams, kurių nenorimę įveikti (juk jau seniausiai galėjau išmokti naudotis tuo skėčiu!), kuriuos bandome apeiti ir išvengti, vietoj to, kad stotume su jais akis į akį ir susidorotume. Visi juk žinom patarlę: nuo vilko bėgsi- ant meškos užšoksi.

Vis dar bėgu nuo skėčio, bet tada tenka ilgai džiūti. O gal kartais, žvelgiant iš kai kurių pozicijų, būti šlapiam geriau?