Pagalvojusi supratau, kad gan
seniai bežiūrėjau kokį tai trilerį, todėl nieko keista, kad mano akiratyje šį
kartą atsidūrė seniai bematytas Richard‘as Gere‘as su naujuoju darbu „Arbitrage“.
Lietuviai vėl pranoko patys save, pritaikę filmui lietuvišką pavadinimą, kuriame
biržos terminas išvirto į „Apgaulingą aistrą“. Na, ar ne gražus skambesys? O kaip
atspindi filmo esmę, tai tu neklausk. Bet ką padarysi...
Filmą režisavo ir scenarijų jam
rašė jaunas režisierius Nicholas
Jarecki‘s, tačiau nepaisant to, komanda matoma ekrane buvo tikrai ne iš
pradedančiųjų. Pagrindinį turtuolio vaidmenį kūrė Richard‘as Gere‘as, jo žmona tapo Susan‘a
Sarandon, įtarųjį detektyvą sukūrė Tim‘as Roth‘as, o teisingąja (sąlygiškai)
dukrele pabuvojo jauna, bet tikrai neprasta Brit Marling, kuriai tebejaučiu
simpatiją po prieš metus išvystos „Kitos žemės“.
Filmo istorija pasakoja apie
šešiasdešimties sulaukusį –onierių, kuris turi viską ko begalima norėti:
gražius ir didžiulį potencialą ateityje turėsiančius vaikus, žmoną, kuri keliasi
penktą rytę ir užsiima labdara ir pilatesu bei, žinoma, meilužę – jauną ir
gražią prancūzę dailininkę, kuri kaip ir priklauso yra pavydi ir nesupratinga.
Kas belieka turtuoliui, jei ne nuolaidžiauti tokiai ugniai, kad tik išlaikytų
ją rankose. Taigi, po nevykusio barnio, dėl dėmesio stokos, vyras, kad jam būtų
atleista, pasisiūlo praleisti savajai dailininkei porą dienelių jo užmiesčio
name, bet čia pats likimas pakiša koją – vyrą bevažiuojant apima snaudulys
ir...kitą akimirką jis jau yra apvirtusioje mašinoje, o kartu su juo nebegyva
meilužė. Išspyrus duris jam pavyksta pabėgti, bet kiek galima bėgti nuo
teisingumo kai ant tavo galvos pakimba ne tik meilužės gyvybė, bet ir grėsmė
būti pričiuptam sukčiavus? O dar geresnis klausimas, ar galima pasirinkti
bausmę, kurią atlikti tau būtų patogiau? O gal, teisingai suplanavus, pavyks
išlipti sausam, bet ką tai kalbėtų apie mūsų pasaulį?
Filme puikios istorijos buvo sukurtos ir Sarandon bei Marling. Žmonos ir dukters situacijos gerai atspindėjo tai, kaip ištikimybę bei moralinius principus galima parduoti ir paaukoti, siekiant materialaus gerbūvio bei karjeros aukštumų.
- Pasaulis šaltas, - sako Gere'o personažas.
- Tada tau reikia šiltų kailinių, - atšauna žmoną vaidinanti Sarandon.
Filmas baigiasi taip netikėti ir
taip šaltai, kaip ir turi baigtis tai, ką vadiname realybe. Sakyčiau epilogas
puikiai atspindėjo tai, kuo teisingumo institucijos virsta, tai, ko jos
labiausiai bijo ir tai, į ką jos kištis nėra per daug norios.
Pažiūrėti filmą siūlau visiems
lietuviams, kurie jau senokai yra nusivylę teisėsaugos darbu, kai ši susiduria
su privilegijuotaisiais. Taip pat tiems, kuriems patinka loginiai ir azartiniai
žaidimai, nes šiuose svarbiausia (kad ir ką sakytų mamytės) laimėti. Bet retai kada pasitaiko, kad laimėtojas būtų absoliutus, dažnai jį pergudrauja tie, iš kurių jis mažiausiai šito tikėjosi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą