"Take This Waltz" 2012

Tik pasigyriau, kad pastaruoju metu į mano akiratį neužklysta joks įsimintinesnis filmas ir, ką tu sau nori, netikėtai pas mane atsidūręs, daugelį kino festivalių aplankęs, 2012-ųjų „Take This Waltz“ sužlugdo mano žodžius. Sarah Polley rašyta ir režisuota kanadietiška romantinė drama, kuri pasakoja apie 28-erių Margo, man buvo tikras gardumynas.

Margo (Michelle Williams) yra laisva rašytoja, kuri jau penkerius metus gyvena santuokoje su savo kulinaru vyru Lu. Tačiau lėktuve atsitiktinai susipažinusi su vienu vyru, kuris, pasirodo, yra jos kaimynas, Margo, trokšdama dėmesio ir to, ko manosi trūkstant jos santuokoje, užmezga artimus santykius su Danieliu. Nesijaudinkit, santuokinė ištikimybė nėra pažeidžiama (bent kol kas), tačiau užsimezgę ryšiai pakeičia visų gyvenimus.

Visą filmą manęs neapleido dejavu, apie ši filmo jausminį koloritą ir, bent jau man, jis turėjo milžiniškų panašumų į Flobero piešiamą „Ponios Bovari“ pasaulį. Klaidingos iliuzijos, noras, kad kasdienybė būtų nekasdieniška,  troškis kažko, būtent, KAŽKO, ko realybėje net nėra, verčia Margo ieškoti to, ko, kaip liaudis pasakytų, nepamatė.

Negalima sakyti, kad Lu ir Margo vienas kito nemyli. Visame filme pilna glaustymosi, kutaliojimosi, bučinių, pasižaidimų ir sakymų: aš tave myliu; bet tai tušti žodžiai ir veiksmai. Atrodytų, kad bent jau Margo juos naudoja nordama prikelti kažką, ko jau nebėra; galbūt, net savitaigos tikslais, bet melancholija nuo kurios jai sunkiai sekasi pabėgti, kadangi jai nėra net aiškios priežasties, ima viršų.

Keisti jos santykiai su Danieliu; ji tiesiog pire jo „prikimba“, radusi tai, ko jai reikia: dėmesio, kalbų, komplimentų, pojūčio, kad esi geidžiama, kad gali sugundyti vyrą... Danielis jai tampa ta dalimi, kurią ji manosi praradusi santuokoje. Per penkerių metų metines jiedu su vyru vargiai persimeta keliais žodžiais, ji sakosi negalinti jo sugundyti, nekintama rutina veda į nuobodulį... Danielių ji naudoja kaip pasitikrinimą ar gali atsispirti pagundai išduoti vyrą, kaip pasikalbėjimų ir laisvalaikio partnerį, kuris teikia tai, ko nebėra santuokoje. Bet jau filmo viduryje nuskamba išganinga frazė: nauji dalykai taip pat sensta.

Margo klysta, manydama, kad iškeitusi savo vyrą į kitą vyrą ji bus laimingesnė – nauji dalykai taip pat sensta. Bet klaidos ji neišvengia ir pabėga su Danieliu, o tai, ką matome vėliau, tik patirtina sakytą frazę.

Labai stipri filmo vieta buvo karosėlių scena, kai Margo ir Danielius sėdėdami jose „žaidžia“ žvilgsniais, mėgaujasi tamsa, muzika ir sukimuisi, bet staiga mechanizmas sustoja, įsijungia šviesa ir visi prašomi išlipti. Taip, tai tikrai buvo geras kadras, patvirtinantis, jog mūsų gyvenimas negali būti nesustojančios karuselės (banali tiesa apie meilę).

Ginčytina man filmo pabaiga, nes šiuose karuselės matome Margo visai vieną. Ar pritariu šiai pabaigai? Iš dalies taip, kam gyventi su žmogumi, jei nejauti laimės. Iš dalies ne – argi mes jau esame tokie egocentriški, kad mums sunku gyventi kartu (ypač tokiomis sąlygomis, kokias turėjo Margo ir Lu), kai karuselės sustoja? Visą laiką nesisuksi; pirma – tai daug kainuoja, antra – galiausiai, ir nuo taip trokštamo nesibaigiančio sukimo, jus imtų pykinti.

Filmą tikrai verta pamatyti, nes, kažkaip stebuklingai, jis turi kiek gilesnes šakneles, negu reikalautumėme iš romantinės dramos. Tikrai gera režisūra, geras scenarijus, solidūs aktoriai ir spalvinga aplinka (priešingai herojų gyvenimams) tinka tiek atgauti, tiek ir prarasti kvapą, stebint herojų veiksmus. Filmas tikrai iš tų, kuriuos pažiūrėčiau anrąkart.