Jodi Picoult "Iš antro žvilgsnio"

Pagaliau! Nors viena diena saulėta ir dangus toks žydras, žydras! Gražu...

 Atostogų laikas skaičiuojamas arbatos puodeliais slenka į pabaigą, kaip ir knygos puslapiai, kurie sumanė užsibaigti nei iš šio nei iš to- vidury dienos.

Šį kartą mano rankose buvo atsidūrusi Jodi Picoult knyga „Iš antro žvilgsnio“. Jei kada besisukinėdami knygine akis jums užklius už šios knygos ir nuspręsite žvilgtelti į ant jos nugarėlės atspausdintą anotaciją, prieš jūsų akis atsivers ilgas...ilgas pristatymas. Iš jo sužinosite, kad knygos istorija bus susijusi su eugenikos projektu vykdytu ne tik Amerikoje, bet ir vėliau, paskutinio mūsų Europos arijo,- Hitlerio. Sakyčiau, mums, lietuviams, šis projektas vykdytas už Atlanto neturi jokios reikšmės ir apskritai, knyga apie žmonių sterilizacija remiantis genetiniu paveldėjimu gali pasirodyti tik bereikšmis skaitalas kai mūsų bendruomenė nėra su tuo susidūrusi, bet jei žmogus yra smalsus istorijos grūdeliams ir savo širdyje yra švelnus humaniškas kačiukas, tai ši knyga neturėtų pasirodyti nuobodi ar perspausta.

Jau seniai nebeskaičiau Jodi Picoult, žinot, kaip būna kai kuo nors apsivalgai ir po to ilgai nenori to produkto matyti savo akyse? Būtent taip man buvo su Picoul. Vos „Alma Littera“ pradėjo leisti jos knygas įklimpau jau su „Mano sesers globėju“, „Nykstančiais pavidalais“ o po to sekė „Devyniolika minučių“... ir kažkada po „Gailestingumo“ ir „Kuprotojo banginio dainų“ nuo tų melodramų pradėjo darytis bloga. Tai, ką ji rašo yra grynų gryniausios melodramos, sukurtos pritraukti žmonės, kurių gyvenimuose nevyksta nieko įdomaus, suteikiant šansą jiems pasigardžiuoti svetimų šeimų nelaimėmis ir t.t. ir panašiai. Čia nerasime jokios literatūrinės vertės turinčio teksto. Visgi, nors tai ir suprantu, mečiau ją ne dėl šių priežasčių, o todėl, kad, kaip ir sakiau, buvo PER daug. Be to, negalime nuneigti fakto, jog Picoult turi galios rašyti tai, ką rašo; jokia Diane Chamberlain ar Barbara Delinsky, bent jau mano žiūra, negali konkuruoti su šia autore ir jos mokėjimu pinti istoriją įtikinamomis gijomis.

Taigi, per daug nenuklystant į šalį, vėl atradus Jodi Picoult, jau po pirmo puslapio prisiminiau, kodėl man ji patiko- smulkmenos ir jomis atkuriama istorija. Manau, būtent čia ir slypi jos laimingas bilietas. O dabar apie knygą.

Ne paslaptis- praeitis palieka savo žymes, apie tai čia ir kalbama. Apie praeitį, iš kurios susikuria mūsų ateitis. Kai devyniasdešimtmetis Spenseris Paikas parduoda savo mirusios žmonos žemę, leisdamas ten statyti prekybos centrą, bet tam prieštarauja abenakiai (vietiniai indėnai), sakydami, jog toje žemėje yra jų žmonių kapavietė, tačiau jokios kapavietes niekas neranda. Prasidėjus statyboms mažame Komtosuko miestelyje pradeda dėtis keisčiausi dalykai, vieni tai laiko burtais, kiti vaiduoklių siunčiamomis bausmėmis, bet aišku viena- statybos negali būti tęsiamos, kol nebus išsiaiškinta, kas čia ne taip. Tam statybų vadovas pasamdo Rosą Veikmaną, vaiduoklių ieškotoją, ką tik grįžusį į miestelį. Rosas turi daug bėdų ir viena iš jų ta, kad negali numirti, kad ir kaip stengtųsi nukeliauti pas savo žuvusią mylimąją, kurios nepajėgė išgelbėti po patirtos autoavarijos. Kita bėda, ta, jog Rosas kaip gyvas nėra matęs vaiduoklio, todėl kai iš tikrųjų jį sutinka nei Rosas, nei vaiduoklis to nesupranta. Tiesai išaiškėjus Rosas nenoromis iškelia į šviesą septyniasdešimties metų senumo paslaptis, nuvedančias ne tik iki eugenikos projekto ištakų, bet ir iki tariamos žmogžudystės Paiko žemėje. Istorija prasidėjus nuo dvasių virsta detektyvu, kuriame tenka tirti septyniasdešimties metų senumo DNR pėdsakus ant pasikorusios moters kaklo bei aiškintis, kodėl, jei ji buvo pakarta, ant žemės nėra jokių tą patvirtinančių pėdsakų...

Pasiremdama šia mirties istorija Picoult atveda į knygos puslapius kitus veikėjus. Šelbę, vienišą Roso seserį, auginančią PK (pigmentine kseroderma) sergantį sūnų, kuris dieną miega, o naktį gyvena, kadangi yra alergiškas saulei. Elį, vietinį policininką, paliktą žmonos ir atmetantį/slepiantį savo indėniškąją pusę. Mereditę, Merilende Genetikos institute dirbančią mokslininkę, auginančią aštuonmetę dukrą, kurios kažkada norėjo atsisakyti. Aza Tomsoną, šimto dviejų metų indėną, dirbantį sargu ir ne tik kūnu, bet ir dvasia patyrusiu eugenikos pasėkmes. Tarp rankų verčiantis puslapiams visų šių žmonių gyvenimai pasirodys susieti labiau negu jie galėjo numanyti.

"- Žmonės per daug sureikšmina savo gyvenimo prasmę. Kodėl aš, kodėl dabar. Tiesa ta, kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties. Kartais užtenka būti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku dėl kažko kito.

- Ir tai viskas?- paklausė ji.

- Tai nėra mažai."

Tai buvo knyga apie praeitį, kuri palieka mums dabartį ir apie ateitį, kuri galbūt pamirš praeitį atskirta dabarties. Tai buvo apie kraują, protėvių kraują, tekantį mūsų gyslomis, net jei to ir nenumanome. Apie vienišumą, kylantį iš artimų trūkumo. Apie antrus kartus, nes retai pirmasis būna galutinis, neklystantis ir paskutinis. Tai buvo apie meilę: motinos, tėvo ir dukros, vyro, giminingų sielų, tokią,  kuri gyvena, kad galėtų papasakoti ar tokią, kai pasitraukus žmogui, tu nori trauktis paskui.

Apskritai, tokie skaitalai neturi jokių pretenzijų į literatūros aukštumų pasaulį, ar iš vis literatūrą (ilgas ginčytinas klausimas), bet tai nereiškia, kad jie švaisto mūsų laika bepertiškai. Prisiminkime Plinijaus Vyresniojo žodžius, kad nėra tokios prastos knygos, kad nebūtų ji kuo naudinga. Kartais labiausiai kritikų nugarbintame šiuolaikiniame literatūros kūrinyje nerasime nieko daugiau, tik stilių, kuris daugiau nieko ir nepasako, o man patinka istorijos, kurios šneka.