"Vargdieniai" 2012

Taigi, pirmasis šių metų įrašas.

Po ilgų laukimo savaičių pagaliau išvydau vieno iš geriausių pasaulyje tituluojamo miuziklo ekranizaciją. Taip, taip, kalbu apie „Vargdienius“. Hugo „Vargdieniai“ vienas iš mano pačių mėgiamiausių kūrinių ir nors šis filmas nėra paties kūrinio, o miuziklo ekranizacija, jis ne ką blogiau perteikia kūrinio esmę.

Viltys, kurias dėjau į šį filmą pasiteisino ir pažiūrėjusi nepajutau nusivylimo. Kūrinys pasakojantis Žano Valžano- katorgininko, nuteisto už duonos gabalėlio vagystę, ir paleisto už gerą elgesį,- istoriją negali nejaudinti. Moralinius, teisingumo, žmogiškumo, humaniškumo klausimus ir problemas užčiuopiantis kūrinys vertas pamatyti. Vien jau ko vertos herojų istorijos: Fantinos, moters su mirusiomis svajonėmis, Kozetės, našlaitės pilna meilės širdimi, Marijaus, revoliucionieriaus besiblaškančio tarp meilės, ištikimybės šeimai ir savų įsitikinimų, Žavero, policininko pasišventusio teisingumui ir negalinčio jo išduoti, Eponinos, mylinčios be atsako, Tenardje, sukčių besistengiančių išgyventi bet kokia kaina ir žinoma Gavrošo, vaikinuko įkūnijančio visą prancūzų padermę- drąsią, cinišką ir nebijančią paaukoti savęs dėl siekių.

Miuziklą į ekranus perkelti ryžosi „Karaliaus kalba“ režisierius Tom‘as Hooper‘is, kuris už praeitąjį kūrinį laimėjo „Akademijos“ apdovanojimą. Pasirinkęs vaidmenims tokias garsias pavardes kaip Jackman (Valžanas), Crowe (Žaveras), Hathtway (Fantina), Redmayne (Marius), Cartier ir Cohen (Tenardje) bei Seyfried (Kozetė) jis pavertė miuziklą daug žadančiu kino filmu. Jau prieš keletą mėnesių pats Jacman‘as kalbėjo, jog Hathway už Fantinos vaidmenį verta Oskaro.

Na, kaip ten bus su tuo Oskaru dar teks palaukti iki kol sužinosime. Kokie mano įspūdžiai iš filmo? Kadangi jau prieš keletą mėnesių pasirodė filmo reklama su Hathway įdainuota „I Dream A Dream“, o vėliau ilgesnė jos versija su kitais balsais, nebuvau nustebinta atlikėjų balsiniais sugebėjimais ( juk visi sąžiningai treniravosi prieš filmuodamiesi). Pripažinsiu, Hathway atliekama dainos versija tikrai verčia kūną eiti pagaugais, bet visiškas netikėtumas man buvo Gavrošas (Daniel Huttlestone), kuris buvo lygiai toks, kokį ir buvau susikūrusi jį skaitydama kūrinį, o ką jau kalbėti apie filmo energetiką, prie kurios šis jaunuolis tikrai prisidėjo; kitas malonus netikėtumas ausiai ir akiai buvo Eponina (Samantha Barks), kurios atliktas vaidmuo (kad ir sutaurintas) tikrai darė įspūdį.

Visi balsai filme bei vaidyba (ką ir bekalbėti) buvo profesionali ir pateisino režisieriaus sumanymą, bent jau mano galva, filmuoti dainavimą gyvai. Vaidyba dėl to tikrai buvo įtikinamesnė: vien ko verta Jacman‘o atliekama „What Have I Done“, kuri buvo filmuojama iš labai arti.

Tiesa, kiek silpnesnis šį kart man pasirodė Eddie Redmayne, nors tai galėjo įtakoti tai, jog jo vaidinamas Marius apskritai nėra labai stiprus personažas, bet dėl balso tikrai negaliu ginčytis- jis buvo puikus. Apie Boham ir Seyfried balsus nereikėtų daug ir kalbėti- jų galimybes mes jau matėme „Mama Mia“ bei „Svynio Todo“ premjerose. Daug svarstymų galėjo sukelti Cohen‘o pasirinkimas, bet, reikia pripažinti, galbūt jis iš tikrųjų ekrane gali vaidinti ne tik diktatorių ar Boratą.

Mano galva, „Vargdienių“ ekranizacija tikrai vykusi, nors mano nuomonę ir gali didžiąją dalimi įtakoti tai, jog esu skaičiusi ir apskritai mėgstu šį kūrinį. Neskaičiusiems teksto, jei aktyviai nesekamas veiksmas ekrane, manau, gali iškilti klausimų dėl turinio, nes veiksmas rutuliojasi greit ir nežinantiems niuansų kai kuriuose vietose gali būti sunkoka atsekti vyksmą, bet tai tik kelios „užgreitintos“ vietos, kurios kaži ar sugadins malonumą patiriamą stebint tokią įvairią istoriją, vedančią mus 1832-ųjų revoliucijos gatvėmis ir atskleidžiančią pačių niekingiausių ir nereikšmingiausių šalies gyventojų likimus.

Suvedant viską į vieną: patiko vaidyba, patiko balsai ir muzika, patiko sukurta aplinka ir Tenardje kostiumai (ypač tai, kaip jie pasirodo įsilauždami į vestuvių šventę). Akiai galbūt kiek pritrūko atviresnių, masinių vaizdų su Paryžiaus vaizdais, taigi užilsusiai akiai buvo tikra atgaiva „Do You Hear the People Sing“, kuri leido kiek atsigauti. Ir visiškai suprantu, kodėl po premjeros daugelio šalių kino salėse skambėjo plojimai- filmo pabaigoje dar kartą išgirstama Revoliucijos daina verčia širdį dainuoti ir tarsi kompensuoja visą skausmą, kurį patiria miuziklo herojai: jie vėl visi drauge, gyvi ir laimingi ir lygūs ten, kur, kaip Gavrošas teigia, visi lygūs- kitame pasaulyje.

Filmą tikrai verta pamatyti visiems- juk vis dėl to šis miuziklas laužia visas pasaulio sienas, o muzika ir tekstai net gavo „Tony“ apdovanojimus ir tai tik du iš aštuonių, kuriuos jis susišlavė, o dar keturiems buvo nominuotas, jau nekalbu apie kitus apdovanojimus..

 „Vargdienių“ ekranizacija man buvo vienas iš laukiamiausių geriausių metų įvykių su kuriais jie ir užbaigė.