2013 m. gegužės 27 d., pirmadienis

"Žmogus, kuris juokiasi" 2012



Tiesiog nebėra jėgų niekam... Bet nepradėkim – patys ratus išradom.
Šiandien noriu pakalbėti apie 2012-aisiais sukurtą mano mylimos V. Hugo knygos „Žmogus, kuris juokiasi“ ekranizaciją. Niekaip negaliu apsispręsti, gaila ar ne, kad ši ekranizacija liko nepaliesta komercijos ryklių. Prisiminus metų pradžioje kino ekranus savo dainomis drebinusius revoliucinguosius „Vargdienius“, „Žmogus, kuris juokiasi“ liko visai visai nuošalyje. Gal ne tiek gaila, kad ši Hugo istorija nebuvo pajungta dideliems mastams, kiek gaila, kad apie ją, bent Lietuvoje, kalbų tikrai nedaug išgirsi. O pakalbėti apie ją, manau, tikrai verta.
Šį prancūzišką filmą į mūsus atnešė režisierius Jean-Pierre Améris. Filme pagrindinius Gvinpleno  ir Dėjos vaidmenis atliko prancūzų aktoriai Marc-André Grondin („Mike“; „Goon“ 2011) bei Christa Theret („Mike“ 2011; „LOL“ 2008). O ar kada matėte kokį gerą prancūzišką filmą neįtraukus gyvos šios šalies legendos – dabar jau tikriausiai nebe šios šalies... – Gérard Depardieu?


Galiu pasakyti, kad pagaliau pasaulis turi gerą ir kokybišką šios knygos ekranizaciją, kuri leis tinginiams neskaityti knygos ir viską pamatyti „greituoju“ būdu. Ir tai sakau visai be ironijos gaidelės, kadangi filme štrichai sudėlioti tikrai neblogai, net puikiai, kiek tai įmanoma spraudžiant daugiau nei 700 puslapių kūrinį į 95 minutes juostos. Patikėkite šios 95 minutės daug geriau atskleidė visus personažus ir taikliai sudėjo visus taškus ant i, negu kad kai kurios tris valandas trunkančios ekranizacijos per kurias tu pavargsti sėdėti kino salėje.


Kas nesusipažinę, vertėtų trumpai nupasakoti knygos-filmo pagrindinę siužetinę liniją. Taigi, čia pasakojama kompračikosų subjauroto berniuko ir atsitiktinai jo, per pūgą laukuose, rastos mirusios moters dukters Dėjos istorija. Pasiėmęs šią mergaitę sau į glėbį Gvinplenas ieško prieglobsčio siaučiant pūgai, tačiau jo niekas neįsileidžia į namus. Taip berniukas atsiduria prie klajojančio filosofo-aktoriaus-vaistininko ir pan. būsto. Ursius, nors pats vos suduria galą su galu, pasigaili ir priglaudžia abu vaikus: vieną juokdario veidu, o kitą aklą. Taip vaikai kartu su Ursiumi pradeda važinėti, keliauti ir ūgtelėję įsitraukia į vaidinimus. Jie gyvena visiškoje idilėje: Gviniplenas tampa Dėjos akimis, o ji myli jį ne už jo veidą, bet už širdį. Tačiau Gvinipleno viduje siaučia audros, nes vaikinas jaučiasi nepilnavertis ir nevertas meilės, o čia dar jo ramybę suteršia vidumi sugedusi hercogienė bei netikėtai užgriuvęs titulas, nuo kurių naiviam vaikinui nepavyksta apsisaugoti...Gviniplenas pasiklysta aristokratijos voratinklyje ir tai atsiliepia, visų pirmiausia, Dėjai. Abu jie sumoka nekaltas aukas sugedusiam pasauliui.


Filme mane bene labiausiai ir sužavėjo Marc-André Grondin kurtas Gvinipleno portretas. Jame puikiai derėjo naivumas, geraširdiškumas, bet taip pat neapykanta, kylanti suvokiant pasaulio neteisybę ir aistra, kovojant už laisvę bei teisę neslėpti savo tikrojo veido (nebūtų Hugo personažas).
Tikrai patariu filmą pamatyti visiems knygos gerbėjams, nemanau, kad liktumėte nuvilti geros vaidybos bei aiškios ir gerai atskleistos siužetinės linijos.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą