Tiesiog nebėra jėgų niekam... Bet
nepradėkim – patys ratus išradom.
Šiandien noriu pakalbėti apie
2012-aisiais sukurtą mano mylimos V. Hugo knygos „Žmogus, kuris juokiasi“
ekranizaciją. Niekaip negaliu apsispręsti, gaila ar ne, kad ši ekranizacija
liko nepaliesta komercijos ryklių. Prisiminus metų pradžioje kino ekranus savo
dainomis drebinusius revoliucinguosius „Vargdienius“, „Žmogus, kuris juokiasi“
liko visai visai nuošalyje. Gal ne tiek gaila, kad ši Hugo istorija nebuvo
pajungta dideliems mastams, kiek gaila, kad apie ją, bent Lietuvoje, kalbų
tikrai nedaug išgirsi. O pakalbėti apie ją, manau, tikrai verta.
Šį prancūzišką filmą į mūsus atnešė
režisierius Jean-Pierre Améris. Filme pagrindinius Gvinpleno ir Dėjos vaidmenis atliko prancūzų aktoriai Marc-André
Grondin („Mike“; „Goon“ 2011) bei Christa Theret („Mike“ 2011; „LOL“ 2008). O
ar kada matėte kokį gerą prancūzišką filmą neįtraukus gyvos šios šalies
legendos – dabar jau tikriausiai nebe šios šalies... – Gérard Depardieu?
Galiu pasakyti, kad pagaliau
pasaulis turi gerą ir kokybišką šios knygos ekranizaciją, kuri leis tinginiams
neskaityti knygos ir viską pamatyti „greituoju“ būdu. Ir tai sakau visai be
ironijos gaidelės, kadangi filme štrichai sudėlioti tikrai neblogai, net
puikiai, kiek tai įmanoma spraudžiant daugiau nei 700 puslapių kūrinį į 95
minutes juostos. Patikėkite šios 95 minutės daug geriau atskleidė visus
personažus ir taikliai sudėjo visus taškus ant i, negu kad kai kurios tris
valandas trunkančios ekranizacijos per kurias tu pavargsti sėdėti kino salėje.
Kas nesusipažinę, vertėtų trumpai
nupasakoti knygos-filmo pagrindinę siužetinę liniją. Taigi, čia pasakojama
kompračikosų subjauroto berniuko ir atsitiktinai jo, per pūgą laukuose, rastos
mirusios moters dukters Dėjos istorija. Pasiėmęs šią mergaitę sau į glėbį
Gvinplenas ieško prieglobsčio siaučiant pūgai, tačiau jo niekas neįsileidžia į
namus. Taip berniukas atsiduria prie klajojančio filosofo-aktoriaus-vaistininko
ir pan. būsto. Ursius, nors pats vos suduria galą su galu, pasigaili ir
priglaudžia abu vaikus: vieną juokdario veidu, o kitą aklą. Taip vaikai kartu
su Ursiumi pradeda važinėti, keliauti ir ūgtelėję įsitraukia į vaidinimus. Jie
gyvena visiškoje idilėje: Gviniplenas tampa Dėjos akimis, o ji myli jį ne už jo
veidą, bet už širdį. Tačiau Gvinipleno viduje siaučia audros, nes vaikinas
jaučiasi nepilnavertis ir nevertas meilės, o čia dar jo ramybę suteršia vidumi
sugedusi hercogienė bei netikėtai užgriuvęs titulas, nuo kurių naiviam vaikinui
nepavyksta apsisaugoti...Gviniplenas pasiklysta aristokratijos voratinklyje ir
tai atsiliepia, visų pirmiausia, Dėjai. Abu jie sumoka nekaltas aukas
sugedusiam pasauliui.
Filme mane bene labiausiai ir
sužavėjo Marc-André Grondin kurtas Gvinipleno portretas. Jame puikiai derėjo
naivumas, geraširdiškumas, bet taip pat neapykanta, kylanti suvokiant pasaulio
neteisybę ir aistra, kovojant už laisvę bei teisę neslėpti savo tikrojo veido
(nebūtų Hugo personažas).
Tikrai patariu filmą pamatyti visiems
knygos gerbėjams, nemanau, kad liktumėte nuvilti geros vaidybos bei aiškios ir
gerai atskleistos siužetinės linijos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą