Vilis Normanas "Masturbacija"

Labai neskubėdama, ėmiau ir užbaigiau Vilio Normano naują knygą „Masturbacija“, kurią pavyko nugriebti iš knygyno lentynų vos pasirodžiusią. Vilis – visiems gerai žinomas žurnalistas ir, šiaip, nykstanti rasė – mąstantis žmogus.

Ką galima trumpai pasakyti apie knygą? Na, ji tikrai geresnė už visas pirmtakes. Tai knyga, kokią, įsivaizduoju, parašyti būt negėda ir pačiam Frédéric Beigbeder. Žinoma, visi akademiniai literatų sluoksniai greičiau ant jos nusi....., nei leistų ją tyrinėti mokslo darbuose ir vertintų kaip „gerą literatūrą“ (o gal sulauksime stebuklo?). Bet, pagalvojus, kam šiais, greito vartojimo laikais, dar gali rūpėti literatūrinė vertė, stilius, nuoseklumas?

Geriau pažvelkime į knygos turinį ir jos mintis (kas man labiau rūpi). Pagrindinis šios istorijos (anti)Herojus – politikos doktorantas, žurnalistas, darboholikas, žodžiu, žmogus, kuris mato ten, kur visi akli – išgalvotoje (sąlygiškai) Absurdistano valstybėje. Jis ir mato ir mąsto. Daugiausia apie aplinką, kurioje priverstas tarpti: apie vartotojus, jų kasdienį pirkimą, apie bukumą, apie (ne)meilę, dėl kurios kaltas vartojimas, apie vienišumą, kuris atsiranda kai visa apima megalomaniją, apie darbą, kurio nenori dirbti, bet reikia, nes nori pinigų, padedančių tenkinti vartotojo įgeidžius, padedančių bent trumpam užmiršti tą užburtą vartojimo, dviveidiškumo ratą, ištrūkti iš jo; ir visos šios problemos, kurias pastebi knygos herojus labiausiai veikia santykius ir dviejų žmonių ryšius, kurie tampa neįgalūs ne tik mylėti, bet ir domėtis, suprasti, palaikyti atvirus žmogiškus kontaktus. 

Žinoma, knygos herojus bando gyveni ir normaliai: ieško savo gyvenimo meilės, bet – koks absurdas – per darbus, ji neturi jam laiko! Tad jis užmušinėja laiką: geria, rašo, mokosi, išsidirbinėja. Jis yra persisunkusios vartotojiškos visuomenės ir Černobylio elektrinės sprogimo laikų kūrinys, – nei nuo vieno, nei nuo kito negalintis pabėgti ir iš šiųdviejų kildinantis savo filosofiją. Herojaus mintys – kratinys sukramtytų idėjų, kurias jau girdėjome skambančias Nietzsche‘s, Bauman‘o, Baudrillard‘o lūpose, tik pateikiamos jos daug gyvesne kalba ir žmoniškai sukramtytos.

Laikais kai, kaip sakė Baudrillard, „išnyksta skirtumas tarp gardumynų krautuvės, aukštos kokybės bakalėjos ir dailės galerijos, tarp „Playboy“ žurnalo ir palentologijos traktato“, kai pasaulį valdo Lady GaGa bei „ARTPOP“, kai žmogus lieka vienišas vartojimo džiunglėse, šis Vilio Normano (anti)romanas, jausdamas pasaulio pulsą, keistai įkvepia. Nepaisant to, kad herojus kritikuoja aplinką, kurioje tarpsta ir kuri tarpsta jame, jis nepraranda vilties, bando kapanotis, bando mylėti neprekiškai. Ir visgi, jau pats žodis bandymas mums suponuoja, kad herojaus veiksmas – sąmoningas pasirinkimas, todėl jame nebėra natūralaus džiaugsmo, kuris leistų atitrūkti; nieko, ką galėtumėme pavadinti poezija ar svajonėmis, nieko, leidžiančio pakilti aukščiau beprasmiškos būties. Absurdistane, kaip teigia pats herojus, atitrūkti tėra keletas būdų: koksas, orgazmas, alkoholis – vienintelė problema, kad jų sukeliama būsena, nėra amžina...

Knyga man patiko. Ji vartojama, kaip ir visa šiame suknistame pasaulėlyje. Tikiu, kad daugelis iš Jūsų ją taip pat suvartos. Tik žiūrėkit, kad per daug nepakenktų virškinimui. O gal mums kaip tik to reikia?

Kaip įprasta, pateikiu trumpą knygos ištrauką:

"Nesvarbu, kad esu Londone - ar esu čia, ar tėvynėje, vis tiek niekur neturiu su kuo pasikalbėti apie kvantinę mechaniką, chemiją, literatūrą, ekonomiką. Nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuris nedirbdamas fiziku domėtųsi fizika arba nebūdamas chemiku - chemija. <...> Aišku, sunkiausia, kad net apie literatūrą pasikalbėti nėra su kuo. KArtą katedroje vedėjas kažką skaitė rusiškame puslapyje, tada paklausė, gal žinau, kas tuo domisi (dabar neprisimenu kuo, be to, vengiu mokytis rusų kalbos). Atsakiau, kad nežianu. Jis nuliūdo neturėdamas su kuo apie tai pasikalbėti.

Prisiminiau knygą "Žmogus miršta vienas", bet juk tai netiesa! Žmogus gyvena vienas. Koks skirtumas, kaip mirti. Religija, noras turėti dievą, kuris supranta ir išklauso - vienatvės simptomas. Mes norim to, nors ai neegzistuoja. Jėzus irgi buvo vienišas. Kaip norėčiau su Juo pasikalbėti. Žmogus, kuris kažką darė iš idėjos. Buvo linksma, buvo intriga."