Na, tai kaip atšventėte Jurgines?
Dabar jau tik nedažnas senolis
beprisimena kokiais ritualais bei apeigomis jos būdavo minimos ir nepasidomėję
vargu ar pasakytume kam lietuviai skiria šią šventę ir kodėl. Vėlyvojoje
tradicijoje Jurginių šventė yra susieta su gyvulių išganymu į laukus, bet
galima numatyti ir spėti, jog netolimoje praeityje šventė būdavo švenčiama kaip
pavasario atėjimo, pirmojo arimo, pavasarinių lauko darbų pradėjimo šventė. Šaltinuose
dažnai galime užtikti minimą Jorės vardą, kuriuo lietuviai vadino pavasario perkūną,
budinantį gamtos jėgas. Šiam jie ir skirdavo Jorės arba kitaip vadintą
Pergubrio šventę, kuri būdavo švenčiama sniegui nutirpus.
Kadangi tikėta, jog Jorė prikelia
gamtą, atgaivina žemę, augmeniją bei globoja gyvulius tai šventės metu ir
aukota pavasariniam perkūnui – Pergubriu vadintam. Per šią šventė buvo
išmarginami ir kiaušinai – Jurgučiai. Šie apeigose turi maginės reikšmės, o
raudonas Jurgutis visada paliekamas ant akmens Pergubriui.
Krikščioniškoje kultūroje
Jurginės buvo sutapatintos su Šv. Jurgiu ir taip į ją įsiliejo ritualai
atliekami su gyvuliais.
Šiandien pasitaikė puiki proga pabuvoti
Raudėnuose, kuriuose jau 13-ąjį (neoficialiai 14-tąjį) kartą buvo rengiama
Jurginių šventė. Šioje šventėje atkuriami buvę mūsuose paplitę papročiai:
gyvulių išvarymas į ganyklas, jų šventinimas, laukų apėjimas su vaišėmis –
Jurginių duona bei alumi, o vėliau šių paaukojimas, Jurginių duoną (su
kiaušiniu viduje) užkasant į dirvą ir tą vietą palaistant alumi.
Įprasta, kad ši šventė vysta
vienos Raudėnų mokytojos sodyboje, bet šįmet šventė dėl neišsivadėjusios iš
dirvos drėgmės buvo perkelta į mokyklos kiemą, paverčiant šventę ne tiek
papročių atkūrimu, kiek jų interpretacija. Trūko ir vienos pagrindinių Jurginių
dalyvės – karvės. Jos vieton teko laiminti ožką. Kad ir kaip bebūtų,
nekreipiant per didelio dėmesio į aplinkybes ir modernėjančios būties
padarinius (niekas nebeaugina karvių?), buvo padaryta visa, kas ir turėjo būti
padaryta ir svarbiausia – vaikai bent maža kruopele prisilietė prie saugomos
etnokultūros.
Nors šventė joje buvusiąjam
ankstesniaisiais metais ir galėjo pasirodyti ne iš geriausių, tačiau visa
kompensavo prieš šventę miestelio seniūnijoje surengta konferencija „Tarmė -
nūdienos žmogaus gyvenime", kurioje galėjome išgirsti Irenos Seliukaitės,
LR Kultūros ministerijos Regionų skyriaus vedėjos, prof. Liberto Klimkos, doc.
Juozo Pabrėžos, Zitos Bezarienės, Raudėnų mokyklos direktorės pasakytus
pranešimus apie tarmes ir jų vietą XXI amžiaus žmogaus būtyje.
Tikrai nesigailiu, kad važiavau į
šią šventę, matyti gyvai atliekant, išlaikant mūsų senolių subrandintus
papročius yra įdomu, tačiau būtų dar įdomiau, jei į visus šiuos ritualus mes
nebežiūrėtumėme kaip į pramogą ar archaizmą, kuris mums nebebūdingas, o
skatintume jaunąją kartą priimti tai kaip palikimą, kurį reikia saugoti. O kaip
kitaip saugosi tradiciją, jei ši nebus tęsiama. Džiugu, kad Raudėnai savuose
atgaivino Jurginių šventę, kad neleido jai virsti vien tik teoriniu aprašymu,
kurį baisiai neįdomu skaityti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą