Celine Dion "Sans attendre"

Seniai bekalbėjau apie kokį tai albumą. Šįkart mano akiratyje praeitais metais išleistas Celine Dion „Sans attendre“. Jau nuo 2007-ųjų ši dainininkė tylėjo ir ta tyla, kaži ko, jau buvo pasidariusi įtartina ir pradėjusi atsibosti, radijo stotims vis iš naujo sukant ir sukant tą patį „Taking Chances“. Žinoma, dainininkė per tylųjį periodą netinginiavo (nors galėtų laisvai tai sau leisti, nesvarbu, kad ir gyventu kokį amžių). Nuo paskutiniojo albumo išleidimo dainininkė spėjo patenkinti pasaulio gerbėjus važinėdama su „Taking Chances“ turu, išleisdama dokumentinį filmą bei tapdama mama.

Taigi, belaukdama šįmet turinčio pasirodyti jos albumo anglų kalba, klausausi Celine prancūziškai. Nors šia kalba neįkopiu nė žodelio, ausiai albumo skambesys tinka ir patinka. Prancūzakalbėse šalyse albumas susilaukė didelės komercinės sėkmės, bet tai neturėtų stebinti žinant Celine Dion populiarumą ir įtaką visai pop muzikos istorijai, kuriai ji tapo nepralenkiama ikona nuo praeito amžiaus dešimto dešimtmečio.

Nors „Sans attendre“ ir buvo palankiai sutiktas pasaulio publikos, tačiau kritikų nuomonės dėl jo svyruoja nuo visiško prielankumo iki nepasitikėjimo ir įtarumo. Tiesą pasakius, kas mėgo Dion, tas ją ir mėgs, - nereikia išradinėti dviračio. Šiame albume nieko nėra kardinaliai kitokio, ko nebūtume sutikę ir jau pamėgę ankstesniuosiuose. Tiesa, šis albumas išsiskiria tematine įvairove: rasime dainų tiek apie meilę, jos žiaurumą, tiek apie deportuoto tėvo laukimą, tiek apie gydančią ašarų galią ar apie kūdikio mirties paslaptį. Tokia įvairovė sudomina tikintis skirtingumo, bet kai dainuoja Celine viskas pasidengia skambia jos prabanga ir tu pamiršti ko ieškojai ir ką buvai sumanęs rasti.

Palieku visus su labiausiai įstrigusiomis albumo dainomis: "Si je n'ai rien de toi", "Attendre", "Parler à mon père“, "Qui peut vivre sans amour ?“, "Que toi au monde".

Saldaus miego - atsibusime gegužę.