Lėlės, aš ir beprotybė - "Šiandien mašinos"

Šiandien mašinos

Kam rūgščiai pūliuojančio gyvenimo reikia,

Kuriame supuvusių žaizdų daugiau

Nei sveiko kūno lopinių, -

Štai kaip jaustis verčiama esu.

O JŲ mazochistinė būtis, kam reikalinga,

Jei save žaloti dėl jos tu privalai,

Kad kitiem atrodytum ko vertas, -

Juk vis tiek man - bendraut su mašinom.

Nebeužtenka dabar, kad žinai tu savy,

Reikia leist, jog ir kiti sužinotų

Ir tretiem pareklamavę įteiktų,

Jų džiaugsmui matomą - žlugimą tavo.

Nesupranta, gyvuliai, šio tvarto nešvankaus,

Kad tai, ką „žlugimu“ JIE laiko žmoguje

Yra kaip tik kilimas mano pastovus, -

Dvasios, o ne tuštybės prisukamų lėlių.