Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė"

Milano Kunderos romanas Nepakeliama būties lengvybė (Tyto Alba, 2010) – knyga, kurią drąsiai galima įrašyti tarp garsiausių XX a. veikalų. Tiek skaitytojai, tiek literatūros kritikai nepatingi teigiamai atsiliepti apie kūrinį, tvirtindami, kad tai stipriausias rašytojo darbas.

Pati negaliu nei patvirtinti, nei paneigti šio fakto, kadangi tai pirmasis perskaitytas Kunderos romanas. Visgi kitų skaitovų atgarsių negirdėti sunku, tad prieš pradedant skaityti kūrinį, neišvengiamai mano mintyse jau buvo sukurta šiokia tokia lūkesčių lentelė, kurią, maniau, romanas turės pateisinti.

Nors knygos anotacija teigia, kad romanas yra apie meilę, man tai buvo romanas, kuriame keliamas vienas pagrindinis klausimas: kaip (teisingai) gyventi savo gyvenimą? Kokį kelią pasirinkti? Meile pasinaudojama tik kaip forma, atskleidžiant turinį.

Atsakymo į klausimą variantus randame pateiktus pagrindinių knygos herojų portretuose: chirurgo pašaukimą svetimaujant realizuojančio Tomo, jo mylimosios, sunkumo ir praeities persekiojamos Terezos ir jųdviejų rutiną pamėgusio šuns Karenino; amžinosios meilužės ir lengvybės šalininkės Sabinos ir jos vaizdinį sudievinusio Franko. Rašytojas užduotis – papasakoti istoriją iš kiekvieno veikėjo perspektyvos taško, realizuojant galimybes atsakyti į kankinantį klausimą.

Pats rašytojas teigė, kad Nepakeliama būties lengvybė – knyga, kurioje ieškoma atsakymo į 25-erius metus jį kankinusį klausimą. Tai knyga sudurtytą iš dviejų prieštaravimų: Nyčės „sunkiausios naštos“ ir amžinojo sugrįžimo idėjos, kuriai priešpastatoma Parmenino idėja apie „lengvybę“ pasaulyje. Tad kurį kelią, kurią būti po saule pasirinkti? Kaip gyventi? Kaip žinoti, ar nesuklydai?

Visi šie egzistenciniai klausimai pateikiami dramatiškoje istorinėje perspektyvoje – per ir po 1968-ųjų įvykių Čekijoje. Svarstoma apie Dievą, apie istorinę tiesą, apie Sovietų Sąjungą, apie kičą, prisimenant ir jo metafizinę prasmę. Nors socialinės kritikos grūdų, skirtų sovietams, knygoje galime rasti, tačiau pagrindinis autoriaus tikslas ne ką nors pasmerkti, bet priversti vaduotis iš mus užvaldančių kičų.

Visgi, galiausiai, paaiškėja, kad, nors klausimas užduotas, o atsakymo variantai pateikti, teisingo atsakymo nėra ir negali būti - yra tik pasirinkimas, kurį padarome. Visa pasaulyje yra pasmerkta vienkartiniam laikinumui:

„Einmal ist keinmal. Kas nutinka tiktai kartą, tai lyg ir visai nenutinka. <...> Kiekvienoje situacijoje galime rinktis tik vieną kartą, nes mums neduotas antras, trečias, ketvirtas gyvenimas, kad galėtume palyginti įvairius apsisprendimus. Ir istorijoje egzistuoja tie patys dėsniai kaip individo gyvenime. Čekija turi tiktai vieną istoriją. Kurią nors dieną jinai vėl baigsis, kaip baigsis Tomo gyvenimas, ir jos jau nebebus galima pakartoti.“

Nepakelia būties lengvybė melancholiškas mūsų laikinos būties įprasminimas. Su prancūzišku  stiliaus ir formos lengvumu perteikiamas žmonių, pasmerktų būties sunkybei, likimas. Romaną sulyginčiau su lėtai žemyn ant akmens besileidžiančia balta plunksna; akmuo sunkus, plunksna jo neslegia, bet, visgi, ji ten.

Mano rekomendacijos: skaityti verta. Kūrinys pateisina savo legendą.