Melody Gardot „The Absence“

Už lango – pirmoji pavasario diena. Sekmadienis. O pas mane – kosulys ir arbatos.

Kadangi nelinksma visai sergant ir žvelgiant pro langą į pravirus šiukšlių konteinerius bei bandant rašyti kursinį darbą, tematiškai, turiu pasakyti, nelabai nutolusį nuo tuose konteineriuose esančio  turinio, pagalbos šaukiuosi muzikoje.

Šį kartą ją randu amerikiečių džiazo atlikėjos Melody Gardot 2012-aisiais pasirodžiusiame albume „The Absence“.

Albumas – trečiasis autorės darbas. Jis turi daugiau šviesos ir gyvybės, negu jo pirmtakai ir, nors nesu gerai susipažinusi su amerikiečių džiazo tradicijomis, tačiau iš to, ką žinau, esu linkusi teigti, jog šis darbas netaiko į tradicijos rėmus. Jame atliepia prancūziška džiazo maniera („So We Meet Again My Heartache“, „Impossible Love“), ir kaži ko mintyse iškyla brazilų muzikos atgarsiai („Iemanja“, „Mira“).

Albumo kūriniai – manieringa atgaiva nuo buvimo pavargusiam protui. Jie tarsi nebūties prieskoniai, kurių kartais taip pasigendame esamybės kasdienybėje.

Palieku su labiausiai mane žavinčia albumo daina: „So We Meet Again My Heartache“