Atrodo, pavasario dienos ilgos ir
nesibaigiančios, bet tai apgaulė. Jos trumpos. Tau visada atrodo, kad dar yra
laiko, kad gali nuveikti tiek daug ir tada supranti, kad nė velnio, laikas pasibaigė, o tu net nežinai kur, ir ar
naudingai, jį išvaistei. Kad ir apie ką begalvotumėm, kad ir ką bedarytumėme,
viskas priklauso nuo laiko. Ir tai gali pasirodyti gan apgailėtina, turint
omenyje, jog žmogus šiandien nori būti vienintelis ir nenuginčijamas pasaulio
absoliutas. Laikas, kurio negalime valdyti, daro mus silpnais, versdamas norėti
jo vienokio ar kitokio: vyrai nori jį sugreitinti, moterys sustabdyti, kitiems
svarbi praeitis, dar vieniems – ateitis.
Taigi, vienaip ar kitaip,
šiandien kalbu apie laiką (ir galima suprasti kodėl). Ir manęs neaplenkė
pasauline sensacija pastaruoju metu tapusi „getsbiomanija“, nors mane ji apniko
jau gerokai seniau, dar paauglystės metais. Prieš aplankant Lietuvoje jau nuo
vakar rodomą filmą nusprendžiau n-tąjį kartą perskaityti F. Scott‘o
Fitzgerald‘o šedevrą „Didysis Getsbis“.
Ką galiu pasakyti apie knygą?
Tai, kad jos nereikia bijoti – didelį kūrinį autorius kompaktiškai sutalpina į,
viso labo, pusantro šimto puslapių (mano skaitytame Alma littera 2005-ųjų
leidime).
Nors knygą skaičiau jau ne pirmą
ir ne antrą kartą, tačiau įspūdį ji man, vis dėl to, paliko, galbūt, net
didesnį negu ankstesniaisiais kartais. Nežinau, galbūt dabar pradėjau suprasti
daugiau, pamatyti daugiau, ko anksčiau neįmačiau, bet baigusi sėdėjau
traukinyje, vežančiame mane namo, ir ilgai mąsčiau apie Getsbio baigtį.
„Didysis Getsbis“ tai knyga, savo
turiniu ir forma tokia paprasta, jog ji persiskaito nepastebimai, taip, kaip
susivalgo ir šalti ledai karštą vasaros dieną. Paprastas skaitytojas ją
sukramsnoja kaip pasakojimą apie butlegerį Getsbį, kuris turi kvailą svajonę
susigrąžinti savo jaunų dienų meilę Deizę, kuri dabar, deja, yra ištekėjusi už
turtingo aristokrato. Meilė šiai lengvabūdei būtybei, kurią Getsbis
ideologizuoja ir pasmerkia jį žeminančiai baigčiai.
„Matyt būta akimirkų ir šią
popietę, kai tikroji Deizė neatitiko jo svajonių Deizės, - ir ne ji dėl to
kalta, o nepaprastas jo susikurtojo idealo gyvybingumas. Tas idealas pranoko
ją, pranoko viską. Jis lipdė jį su tikra kūrybine aistra, nuolat ką nors
pridėdamas, puošdamas kiekviena po ranka pakliuvusia gražia plunksnele.
Tobulinusias realus grožis ir žavumas negali varžytis su tuo, ką sugeba sukurti
žmogaus fantazija.“
Paskutinį didų herojų
literatūroje niekingai pasiglemžia du dalykai: neteisingo, visa užvaldančio
idealo puoselėjimas ir dirbtinai linksmos, lengvabūdiškos, nenuoširdžios, kitų
sąskaita nuo savo bėdų besigelbstinčios, savanaudiškos bei praeitį norinčios
nubraukti visuomenės dabartis, kuri ir paskatina Getsbį dar labiau trokšti šio
susikurtojo idealo. Ne tai, kad ši visuomenė bloga, tiesiog ji yra pavargusi
lyg sena pigi kekšė, kuriai tenka visais turimais blizgučiai dangstyti savo
nuovargio ir gyvenimo sugadintą kūną.
Kad geriau suprastumėme istoriją,
ją mums pasakoja Getsbio kaimynas, knygos pabaigoje tapsiantis „vieninteliu jo
draugu“. Tai iš jo išgirsime Getsbio gyvenimo istoriją. Neturtingo, iš vakarų
kilusio, bernioko, kuris turėjo didelių ambicijų. Išnaršęs visą pasaulį, kariavęs
kare, penkis mėnesius studijavęs Oksforde, „nežinomais“ būdais tapęs turtingu,
Getsbis, visgi, norėjo tik vieno,- kad galėtų susigrąžinti tą nesuteptą ir
nesugadintą laiką praleistą su Deize. Deja, kaip banaliai sakoma, laiko
nesugražinsi. O didžiausia Getsbio problema buvo ta, kad jis tikrai manėsi
galįs jį susigrąžinti; ir įgyvendinti iliuziją, kurią kasdien savyje puoselėjo.
„Jis norėjo nei daugiau, nei
mažiau, tik kad Deizė nueitų pas Tomą ir pasakytų „Aš tavęs niekada nemylėjau“.
Ir tik po to, kai ji tuo vienu sakiniu nubrauks trejus pastaruosius metus, bus
galima aptarti kitus praktiškus reikalus. Vienas iš jų – kai Deizė gaus formalų
išsiskyrimą – važiuoti į Luisvilį ir susituokti jos namuose, taip, kaip būtų
buvę prieš penkerius metus. <...>
- Kažin ar galima iš jos tiek
daug reikalauti,- išdrįsau įsiterpti aš. – Praeities nesugrąžinsi.
- Nesugrąžinsi? – netikėdamas
sušuko jis. – Galima sugrąžinti!“
Getsbis yra vienas mano
mėgiamiausių literatūrinių personažų, galbūt todėl, kad taip ir
neapsisprendžiu: kaltinu jį ar pateisinu dėl jo „gyvenimo filosofijos“, kad
praeitį galima gražinti; ar pateisinu jį dėl susikurtos iliuzijos puoselėjimo,
kurią jis siejo su ateitimi ir kuri galėjo išsipildyti tik susigrąžinus Deizę
(praeitį).
Mano manymu, kiekvienas iš mūsų
savyje turime gyvą Getsbį, tai ta mūsų dalis, kuri visada žvelgia į žaliąją
švieselę – ji veržiasi į rytojaus dieną, ir yra vadinama viltimi; bet ta
viltis, kartais, pati to nežinodama, veda mus praeitin, kadangi visos mūsų
„amerikietiškos“ svajonės, kurias siejame su ateitimi, susiformuoja galvojant
apie praeitį, būtent todėl dažnai mes pasiklystam, susimaišom ir...baigiam
dabartyje.
Ir visgi, ką čia pavyko
papasakoti apie knygą, tėra tik jos dalelė, labai reikšmingi yra ir kiti knygos
herojai, jų istorijos: Deizės vyro Tomo ir jo meilužės, Getsbio kaimyno
Niko ir Džordanos Beiker, kiekvienas iš jų į romaną atneša savas istorijas,
patirtis ir vaizdus. Šiame romane yra daug simbolikos, kurią, manau, tikras
malonumas pastebėti literatūros tyrinėtojams, bet jei imčiau viską vardyti,
kaži ar neatsibostų skaityti...
„Didyjį Getsbį“ tikrai verta
perskaityti, jau vien dėl to, kad tai galima padaryti per vakarą. Ir tai, ką jūs
gausite, iš šios knygos, bus daug verčiau, negu tai, ką ji iš jūsų atims – trupinėlį
laiko.
Na, ir užbaigti noriu taip, kaip
baigiasi ir pati knyga:
„Getsbis tikėjo žaliuoju
žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn. Ji
išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau,
ištiesime rankas dar toliau...Ir vieną gražų rytą...
Taip mes stengiamės plaukti
pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į
praeitį“.
Geros, karštos penktadienio
popietės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą