Jojo Moyes "Aš prieš tave"

Kvadriplegikas. Tiksliau, tokią sąvoką mes sugalvojome apibrėžti žmogui, kuris sėdėdamas vežimėlyje nebeturi jokios valios savo kūnui, išskyrus lengvus galvos posūkius ir dalelę judančios plaštakos. Apie tokį vyrą ir pasakoja mano perskaityta Jojo Moyes knyga „Aš prieš tave“.

Parašyta ji lengvu, įtraukiančiu stiliumi, kuris netrukdo versti puslapį po puslapio, visiškai to nepastebint.

Apie ką ši knyga? Apie žmones. Apie du visiškai skirtingus žmones, kuriems nebūtų buvę lemtą susitikti, jei ne tas prakeiktas netikėtasis Lu Klark atleidimas iš darbo dėl kurio ji buvo priversta ieškotis naujos vietos. Bet susirasti naują darbą nėra taip paprasta, ypač jei tau dvidešimt šešeri per savo gyvenimą esi turėjusi tik vieną ilgalaikį darbą ir jokio išsilavinimo, kuris pagelbėtų. Merginos gyvenimas nepavydėtinas, kadangi tai ji, kuri privalo būti šeimos kertiniu akmeniu finansų srityje. Jai reikia darbo, todėl pasiūlyta apsiimti privačios invalido priežiūros dienomis ji sutinka (tik tokiu atvėju jei nereikės valyti jam subinės).

Taip Lu Klark, mergina iš darbininkų rajono, visiškai nežinanti ko nori gyvenime ir ko siekia atvyksta į Vilo Treinoro tėvų namus ir tampa jo „prižiūrėtoja“, kurios pareigos, kaip vėliau sužino, yra saugoti jį nuo dar vieno bandymo nusižudyti.

Jau nuo pirmos minutės Vilui pavyksta padaryti taip, kad mergina imtų nekęsti savo darbo. Jie nesutaria, nes Vilas žino ko ji čia atsiųsta, žino ir tai, kad po šešių mėnesių viskas bus baigta, kai jis pagaliau išvažiuos į „Dignitas“, kliniką Šveicarijoje, kuri suteiks jam šansą pasirinkti vienintelį dalyką, kurį jis dar gali pasirinkti. Gyventi ar mirti.

Tokiam sprendimui nepritaria nei jo tėvai, nei apie tai atsitiktinai sužinojusi Lu, kurios santykiai su Vilu pradeda po truputį gerėti, jiems apsipratus su rutina ir vienas su kitu. Jam patiko ją įžeidinėti dėl jos neišmanymo ir brukti jai protingas knygas ir užsienietiškus filmus. Lu tiesiog užnervindavo tai, jog Vilas vis liepdavo jai keisti savo gyvenimą, savo vegetuojantį gyvenimą, ir pagaliau išnaudoti savo potencialą. Jos gyvenime tai buvo vienintelis žmogus verčiantis ją daryti kažką dėl savęs, o ne dėl kitų.

Pati nepajusdama Lu prisiriša prie Vilo, ji įsitraukia į darbą palikdama antrame plane tiek savo šeimą, tiek vaikiną Patriką, dirbantį treneriu ir apie nieką daugiau nešnekančiu tik apie maratonus, kuriuos turi nubėgti ir kilometrus, kurios turi nuvažiuoti.

Pasikalbėjusi su savo seserimi ir pasitarusi su Vilio mama, Lu pasiūlo planą, kuris turėtų priversti jį apsigalvoti dėl „Dignitas“. Plano sudedamosios dalys: Vilis turi išvykti iš namų, lankytis renginiuose, pamatyti, jog ir toks jis gali gyventi. Bet viskas klostosi ne taip jau ir gerai...

"-Apie tai ir kalbu.

- Apie ką?

- Kad tu niekuo nesiskiri nuo kitų.

- Ir ką tai reiškia?

- Jeigu tik būtum pasivarginusi paklausti manęs, Klark. Jeigu bent kartelį būtum teikusis pasiteirauti manęs apie tavo vadinamąją smagią išvyką, būčiau tau pasakęs. Kad nekenčiu arklių ir žirgų lenktynių. Kad niekada jų nemėgau. Bet tu nepasivarginai to padaryti. Tu pati nusprendei, ką aš norėčiau veikti. Kaip nusprendei, taip ir padarei. Pasielgei taip, kaip elgiasi visi kiti. Priėmei sprendimą už mane."

Lu supranta, kad tempiant jį per prievartą nieko nepasieks, todėl ima piktnaudžiauti jo norėjimu ją „išprusinti“. Kartu jie aplanko koncertą, jo buvusiosios vestuves ir net prispiria Vilą leistis į kelionę užsienin, kurią kruopščiai planavo. Lu naujuoju gyvenimo tikslu tampa priversti Vilį apsigalvoti, priversti jį pasirinkti gyvenimą. Ir ji tikrai mano, kad jai puikiai sekasi, kol Vilio slaugas jai paaiškina kitaip:

"-...aš žinau tik tiek, kad jis padarys faktiškai bet ką, kad tik tu būtum patenkinta.

Įsistebeilijau į jį.

- Nori pasakyti, kad jis visa tai daro vien tam, kad aš būčiau patenkinta?

Baisiai įsiutau ant Neitano, įsiutau ant jų visų.

- Tai jeigu nemanai, kad iš to galėjo išeiti kas nors gero, kodėl apskritai sutikai vykti? Kodėl norėjai vykti į tą kelionę> Vien tam, kad paatostogautum?

- Ne. Nes noriu, kad jis gyventų.

- Bet...

- Bet noriu, kad jis gyventų tik tuo atveju, jeigu jis pats norės gyventi. Jeigu jis to nenorės, tuomet versdami jį visa tai tęsti, tu, aš- visai nesvarbu, kad jį labai mylim- tapsim tik dar viena gauja šiknių, kurie atima iš jo galimybę rinktis."

Tikriausiai, nereikia daug pasakoti apie šios knygos pabaigą, jau ją atsivertus aišku, kaip ji baigsi. Tai nebuvo knyga apie invalidą ar jo gyvenimo peripetijas, kaip tokią parašytų Jodi Picoul, tai nebuvo ir koks Nicholas Sparks ar sentimentalieji „Medisono apygardos tiltai“. Apskritai, knygoje daug juokelių ir juodojo humoro kibirkštėlių, nei Lu Klark čia primena Šv. Mergelę Mariją Gailestingąją, nei Vilis čia yra koks nors super duper depresuotas šunsnukis, kuris galvoja vien apie save. Jis puikiai žino ko nori ir puikiai supranta, kad nėra prasmės gyventi gyvenimo, kai žinai, jog niekada to negausi.

 Kaip ir sakiau, tai knyga apie žmonės, apie tai, kaip mes galime vienas kitam padėti, apie meilę, kuri prisėlina nepastebimai ir apie kito žmogaus supratimą ir pagarbą jo sprendimui.

Knyga man aišku patiko, kiek gali patikti knyga, kurią pamirši po kelių dienų, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad pamirši tai, apie ką ji kalbėjo. Patarčiau paskaityti toms merginoms, kurios supažindinamos su vaikinu pirmiausia visada išsiaiškina ar jis gražus ir toms, kurios mano, jog fiziniai privalumai gali nusveri likusius. Beje, dėl šito ginčijosi ir Lu su Viliu. Tebūna ši ištrauka paskutinė:

„Toks jau jis buvo. Sakyčiau mane terorizuodavo. Dar bjauriau, kad jis tardydavo, kiek ko esu perskaičiusi  norėdamas įsitikinti, kad tikrai skaitau.

- Tu man ne mokytojas,- bambėdavau.

- Ačiū dievui,- aistringai atsikirsdavo jis.

Ta knyga, kuri pasirodė visai skaitoma, buvo apie kovą dėl išlikimo. Joje buvo teigiama, kad moterys vyrus renkasi ne dėl to, jog juos myli. Joje buvo sakoma, kad patelės visada renkasi stipriausią patiną, kad jos palikuonis turėtų geriausias galimybes. Ji nieko dėl to negalinti padaryti. Tokie jau gamtos dėsniai.

Negalėjau su tuo sutikti, o ginčytis nemėgau. Tame, kuo jis mėgino mane įtikinti, buvo tam tikra potekstė, kuri vertė mane jaustis nepatogiai. Anot to autoriaus, Vilas buvo fiziškai silpnas, sužalotas, todėl biologiškai nereikšmingas, o jo gyvenimas- bevertis.

Jis zyzė ir zyzė apie tai visą popietę, kol neištvėriau ir jį nutraukiau.

- Tas tavo Matas Riflis užmiršo apie vieną svarbų dalyką,- pasakiau.

Vilas pakėlė akis nuo kompiuterio ekrano.

- Ar ne?

- Ar ne. O kas, jeigu tas genetiškai pranašesnis patinas yra paprasčiausias mulkis?“