?

Mane sekina pavargimas ar esu pavargusi todėl, kad jaučiuosi sekinama? Nežinau. Labiausiai negaliu pakęsti neapibrėžtumo būsenos, kuri pastaruoju laiku įsivyravo mano būtyje.

Šį vakarą mintyse sukasi G. Flaubert'o citata: „Ateitis mus jaudina, o praeitis laiko. Štai kodėl dabartis mums išslysta.“

Ir ar ne taip yra? Mane varginanti neapibrėžtumo būsena yra susijusi su ateitimi, kaip niekas kitas. Tik, ne taip kaip Flaubert'o mintyje, ateitis manęs nejaudina, atvirkščiai, nematau ten nieko, dėl ko vertėtų aukoti šiandieną. Ir, visgi, aukoju. Iš čia ir išsekimas- kūnas žino daugiau, negu protas nori pripažinti. Jis žino, kad nėra dėl ko kovoti, todėl linkęs pasiduoti, o protas, tas išdiduolis egocentrikas, iš paskutiniųjų kovoja, tempia... tempia... ką? Negyvą mano būtį.

Pasiilgau (štai ir praeities nostalgija) tikrumo, kurį galėčiau tarp rankų suspausti, kurs nepabėgtų kaip ta, proto nugarbinta, mintis- dėl jos tuštumo, pasikėlimo ir nenaudingumo, kartais aš jos nekenčiu, todėl daug laimingesni tie, kuriems lemta kurti. Jie jaučiasi daug tikresni.