Net nežinau kiek paėjo laiko, nuo
paskutinio mano žiūrėto siaubo filmo...6-eri? 5-eri metai? Negaliu pasakyti,
tiesiog nuo tada kai pradėjau „augti“ jie man pasidarė neapkenčiami. Iki šiol
nesuprantu, kokia tokių filmų paskirtis? Gąsdinti? Įvaryti į kraują gerą
adrenalino dozę? Padėti kino salėje tamsumoje paglamžyti merginą, kai iš
išgąsčio jos ranka visai „netyčia“ atsiduria jums ant šlaunies?
Na, su manimi nė vienas šių
variantų neišdegtų, kad ir kaip to norėčiau. Vietoj to, kad gąsdintų, jie mane
nuteikia linksmybėms; laukiama adrenalino dozė kraujo taip ir nepasiekia-
vietoj jos pasigamina daug C vitamino, nes stebėdama absurdiškas istorijas vos
nekrentu iš kėdės nuo juoko.
Ir visgi, nepaisant viso šito (ar
kaip tik dėl šito) spjoviau ir pažiūrėjau „House
at the End of the Street“. Kodėl žiūrėjau? Prisiekiu būčiau ramiai
nugyvenusi savo gyvenimą ir be šito filmo, bet susigundžiau galimybė pažiūrėti
į Jennifer Lawrence vaidybą, kurią seku jau nuo „Vinterių kaulų“ pasirodymo.
Taigi, inicijuota šios
priežasties ir, iš dalies, to, jog numaniau ,tai nebūsiant pačiu pačiausiu
š..., įsijungiau filmą ir pradėjau žiūrėti. Ką pamačiau? Na, pirmosios dvi
minutės buvo tikra kančia mano mentalitetui, prisiekiu, jei jis turėtų galimybę
materializuotis, net neabejoju, kad tą minutę būtų suvaręs man peilį į
paširdžius. Bet mes ištvėrėme (net ir šuo kariamas pripranta- ar galėtumėt rast
keistesnę patarlę?), o po to nebebuvo jau taip blogai (bent atsižvelgiant į
tai, kad C vitaminas gaminosi labai nenoriai).
Filmą režisavo Mark‘as
Tonderai, nufimuotas jis buvo taip pat senokai- 2010-aisiais, bet pasirodė tik
dabar. Istorija tradicinė: į mažą miestelį,kurio visi žmonės „keisti“,
atsikrausto naujakurės- motina ir dukra. Čia jos įsikuria didžiuliame name,
kurį išgalėjo įsigyti, nes tiesiai prieš juos- visai netoliese- stovi namas,
kuriame, kaip teigia pasakojimai, maža mergaite nužudė savo abu tėvus ir dingo
miškuose. Dabar name gyvena tik tos šeimos sūnus (na, jau prasideda melodrama).
Taigi, keistuolis sūnus, visų atstumtas ir laikomas nesveiku( ir tikrai, koks vaikas
ryžtųsi leisti savo dienas tėvų žmogžudystės vietoje), netrunka susipažinti su
naujakuria Elisa, kuri labai mėgsta „taisyti“ žmones, ypač tokius mielus,
tylius ir savimi nepasitikinčius kaip Rajanas, bet viskas yra kiek kitaip, nei
atrodo iš pirmo žvilgsnio ir, šiuo atžvilgiu, Elisos mama yra teisi, sakydama,
kad kai kas tiesiog nebegali būti sutaisyta...
Apskritai, filmas nebuvo blogas
(atsižvelgiant į tokio žanro stilistiką ir mano pačios nusistatymą), galbūt jo
sėkmę mano atžvilgiu lėmė ir tai, kad jame buvo nemažai trilerinės manieros ir
mažiau pačio „siaubo“. Patiko pati „vaikinuko“ lėtai persiverčiančio į
pataloginį žudiką psichopatą tendencija (jei kam įdomu: dabar aš juokiuosi iš
to ką rašau), bei psichologiškai gerai pateisinta tokia elgsena. Tiesa, nesu tikra ar man tikrai patiko pati vaikinuko istorija, ar ji žavėjo tik todėl (matyt, ir bus todėl), kad ją be galo tinkamai sukūrė Max Thieriot
Nepatiko: pirmos bei paskutinės
filmo scenos ir „drąsuoles“ Elisos scena „aš leidžiuosi į rūsį“ .Tai, kad nors
kartą į pjautynes buvo įtrauktas įstatymų sargas iš pradžių darė gerą įspūdį
(logiškai- kuris kvailys kovos su psichopatais vienas ir nesikreips pagalbos),
bet vėliau nusivyliau istorijos perspaudimu, kadangi jis pats buvo nešvariai į
ją įveltas.
Rekomendacijos: žiūrėti tik
penktadienio vakare, kada smegenys po savaitės darbų nori tiesiog pailsėti ir
visai nesvarbu kokiomis priemonėmis tai bus pasiekta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą