Žiema miršta. Bent jau šiandien
pas mane už lango. Į smulkias vandens ašaras virsta ir žemyn nuo
apsinuoginusios slyvos krenta sniegas. Taip ir girdi tylos muziką, taip ir
nujauti pavasarį artėjant. Nors, tiesą pasakius, dar liks ištverti patį
baisiausią ištižimo, tikrą šio žodžio prasme, mėnesį. Jau jaučiu kaip tas
ištižimas smigina mano kojas, mano mintis bevaikštant mišku: sniegas tapo
sunkus, apgirtęs, o medžiai tamsūs ir rūstūs, nesvetingi šnopuoja netekę
gyvybės syvų, pavargę. Taip jaučiuosi ir aš. Įdomiausia, kad niekaip negaliu
atsakyti į klausimą ar taip jaučiuosi dėl to, kad tai sklinda iš aplinkos ar
dėl manęs pačios. Višta ar kiaušinis- štai kur mįslė.
Pavargau.
Namuose pajūriška drėgmė
smelkiasi iki pat kaulų, laiką esu priversta skaičiuoti ne arbatos puodeliais,
o visais jos arbatinukais ir nevykusios knygos puslapiais, kuriuos
negailestingai naikina prabėgusios valandos. Labiausiai nekenčiu dangaus, kuris
šiuo metu už lango yra tokios šleikščiai pilkos spalvos, kad norisi užsiversti
visas namuose rastas antklodes ant galvos ir miegoti, miegoti, kol viskas
baigsis ir pasirodys saulė.
Jaučiuosi pridususi. Laukiu
nesulaukiu, kol į mano veidą papūs šaltas gaivinantis pavasarinis vėjas.
Laukiu, kol galėsiu giliai įkvėpti ir nebijoti, jog tai bus ne mirtis, o gyvybė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą