Patrick Süskind "Kvepalai"

Keletą vakarų buvau panirusi į žymiąją Patrick Süskind knygą, kurios, manau, net pristatyti nėra reikalo; „Kvepalai“ vos pasirodę (1985 m.) apie save subūrė milžinišką auditoriją skaitytojų, o 2006-aisiais pasirodžiusi knygos ekranizacija tik patvirtino šių išliekamąją vertę.

Mano pažintis su „Kvepalais“, kadangi esu jaunesniosios kartos žmogus, prasidėjo būtent nuo kino filmo (kad galima perskaityti knygą, tuomet, penktaklasei, dar mažai rūpėjo). Beveik prieš dešimtmetį matyta ekranizacija paliko man stiprų įspūdį, kurio vedina, galiausiai, nusprendžiau paimti į rankas ir patį sužavėjusio kūrinio originalą – knygą, kurią lietuviškai mums jau keletą kartų (1998, 2004, 2012) nepagailėjo perleisti Almos litteros leidykla.

Kaži ar verta pristatinėti kūrinio istoriją ir pagrindinius personažus, – net nematę filmo ir neskaitę knygos yra puikiai pažįstami su Žano Batisto Grenujo vardu, kuris iš literatūrinio personažo sugebėjo virsti tikru mitu. Ir, turiu pasakyti, tai visiškai suprantama, juk Žanas Batistas Grenujis tikras (post)moderniosios visuomenės idėjų ir būsenų individas, arba dėlė, kaip pats ne kartą knygoje yra pavadinamas. Jis bjaurus, asocialus, susvetimėjęs, savanaudis prasimušėlis, turįs tik vieną geismą, - kad žmonės jį mylėtų už jo gebėjimus, kad aukštintų jo darbą – juk visko jis pasiekė pats, niekieno nepadedamas.

Žinoma, kokių priemonių Grenujis nesiėmė, kad pasiektų savo tikslą: apsimetinėjimas, manipuliacijos, nusižeminimas ir, galiausiai, žudymas. Ir viskas tik tam, kad, kai tikslas pasiektas, kai jo Gyvenimo tikslas išpildytas, jis suprastų, jog tiems apgailėtiniems jį mylintiems ir prieš jį suklupusiems padarams nieko nejaučia, tik neapykantą, o darbas, turėjęs atnešti jam pasitenkinimą, nesuteikia nė lašo malonumo.

Gimęs be kvapo, niekuo nekvepiantis, Grenujis visą savo egzistencija atidavė „tobulo kvapo“ paieškoms – tyros, nekaltos žmogaus sielos, neapčiuopiamos materijos, įkalinimui ir sutelkimui kvape, prieš tokį darbo rezultatą ir kvapo kūrėją suklupo visi Graso miestiečiai; žudikas, jų akyse, virto nekalta siela, budeliui nebekilo rankos laužyti jam sąnarių, o pats nužudytosios tėvas maldavo Grenujį tapti sūnumi.

Tačiau tas nieko nejaučiąs kūrėjas, tas antžmogis, nepajuto nieko, tik neapykantą šitai silpnai žmonių giminei, kuri suklumpa prieš apgaulę, kuri pasiduoda malonumų tvaikui ir akimirksniu užmiršta visas įdiegtas ir taip stipriai saugomas moralines normas, o paties Grenujo tai neliečia. Jis išlieka šios orgijos stebėtoju, kuris galiausiai nepakelia ir to – praranda sąmonę, galbūt iš pasišlykštėjimo, galbūt dėl vilčių žlugimo, galbūt dėl turėto geismo išsipildymo ir supratimo, jog nebuvo patenkintas?

„Kvepalai“ – nors dažnai įvardijami kaip istorinis romanas, turi daug magiško realizmo, kriminalo, dramos, komedijos bruožų, matyt tai taip pat bus prisidėję prie knygos sėkmės, nes ji gali pasirodyti įdomi labai skirtingiems žmoniems. „Kvepalai“ nestokoja literatūrinės išmonės, ją tyrinėti iš šios srities tiek pat įdomu, kaip ir pasiklausyti ką apie ją pasakytų filosofas ar sociologas. Visų išvados ir žvilgsniai į knygą būtų skirtingi, ir stebintų tik tai, jog visi jie uosto tą patį Žako Batisto Grenujo sukurtą ir Patrick Süskind į buteliukus supilstytą kvapą.

Knygą verta perskaityti ne tik mėgaujantis kvapu, bet įkvėpti taip, jog pajustumėte sudedamąsias dalis, kurios čia parinktos ypač pretenzingai.

Palieku su ištrauka:

„Jis sumanė išgauti absoliučiai naujų kvapiųjų medžiagų, kad galėtų sukurti bent keletą kvapų, kuriuos nešiojosi savyje. Pradžioje jis pasiekė šiokių tokių laimėjimų. Jam pavyko pagaminti aliejų iš dilgėlių žiedų ir pipirinės sėklų ir tualetinį vandenį iš šviežiai nuluptos šeivamedžio žievės ir kukmedžio šakų. <...>Žinoma buvo medžiagų, kurioms šis metodas visiškai netiko. Pavyzdžui, Grenujis mėgino išdistiliuoti stiklo kvapą, molingą ir vėsų stiklo kvapą, kurio paprasti žmonės net neužuodžia. Jis pasirūpino langų ir butelių stiklo, sudaužė į gabalus, į šukes, į krislelius, sutrynė iki dulkelių – nieko neišėjo. Bandė distiliuoti žalvarį, porcelianą ir odą, grūdus ir žvirgždą. Gryną žemę. Kraują ir medieną bei šviežias žuvis. Savo paties plaukus. <...> Juk jis nežinojo, kad distiliavimas – tai ne kas kita, kaip būdas skaidyti mišrias substancijas į lakesnes ir ne tokias lakias dalis, kad parfumerijoje jis padeda atskirti tam tikrų augalų lakius eterinius aliejus nuo jų bekvapių ar beveik bekvapiųlikučių. Aišku ,kad medžiagoms, kurios neturi eterini aliejaus, šis metodas absoliučiai netinka. Mums, šiuolaikiniams žmoniems, susipažinusiems su fizika, tai iš kart aišku. O Grenujis tik vargais negalais susivokė po aibės nepavykusių bandymų. <...> Iš gilaus, neišmatuojamai turtingo savo vaizduotės šulinio jis nepasėmė nė vieno konkrečios kvapo esencijos lašelyčio, iš visų kvapų, šmėkšojusių jo vaizduotėje, negalėjo realizuoti nė vieno atomo.“