Pavergimas
Užgesinai mano ugnį –
Savo vandeniu.
Nedavei jai oro
Įsidegti.
Pelenus išmetei –
Visa krantan skalaujančiai
Jūrai, -
Galbūt, jie sugrįš ateičiai
Kada?
Užgesinęs ugnį nuprausei ir
Pasmilkei mane.
Liepei,
Klausyt dabar tavęs lyg
Dievo nuolatinio.
Užkrovei mano laisvę
Paliepimais. Mokei,
Kaip klūpėti, kai meldžiuosi
Tenkindama tavo
Norą.
Kaip paklusti –
Lyg būčiau tavo
Ištikimas šuo, kuriam
Niekas nepriklauso, net
Jis pats.
Ir po dalelę pamiršau,
Koks jausmas tas –
Ugnį savyje
Nešioti.
Išmokau nejudėt be paliepimo.
Nemąstyt,
kol nėra pavojaus ir
Nejausti, kol kas negeidauja. –
Teliko vešėti tik
dievobaimingai
Neveiksni viltis, jog
septintoji
banga sugrąžins
bent pelenus
Kada?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą