Mito apie rašytojo bloką įveikimas: kai nesirašo - rašyk...

Kad ir ką beprašyčiau – argi tai nebus parašyta anksčiau? Argi dar liko bent viena tamsi ir nepaliesta sielos kertelė, kurios neužmatė, praleido pro akis, Dostojevskis; argi Stendhalis nespėjo detaliai aprašyti įvairiausių psichologinių niuansų, iki tol laikytų nesvarbiomis, detalių? Argi Balzacas nedemaskavo mūsų, o Woolf neparodė kelio į švyturį?

Štai kodėl aš negaliu rašyti. Todėl, jog, vos tik prieš mano akis atsiveria švarus Word‘o lapas – taip, pažvelkime teisybei į akis, niekas romantiškai nebebarškina spausdinimo mašinėle, ar neslapsto savo ranka prirašytų memuarų po čiužiniais, rašymas dabar tapo visiems prieinamu užsiėmimu, tereikia kantrybės ir... - taigi, vos tik prieš mano akis atsiveria švarus Word‘o lapas, negaliu rašyti, nes visi literatūros istorijos didvyriai sustoja man už nugaros. Vieni – kaip eruditas Joyceas – nenustoja juoktis iš mano niekam tikusių bandymų, kiti, pavyzdžiui Virginia, žvelgia per petį su raukšle kaktoje, rodančia, kad ji susikaupusi, nors, iš tikrųjų, ta įsirėžusi raukšlė skirta net ne man, o jos knygų puslapių gyventojams, negalintiems palikti jos galvos.

Dabartiniai tyrėjai mėgsta teigti, jog šiuolaikinė visuomenė, tai save apmąstanti visuomenė. Ir iš tikrųjų, ką daugiau darysi, jei nemąstysi kas jau padaryta, ko pasiekta. Nieko daugiau nebelieka. Bent jau ne žodžio kūrėjui. Kartodamas sena dar kažką gali išspausti, tapti madingu mėgdžiojant. Visi tai ir darome. Net pati Lady GaGa.

Tačiau čia vėl atsimušame į sieną: kaip prilygti mėgdžiojamiems pirmtakams? Kas skaitys tai, ką jau seniai pasakė Tas ir Tas? Ir pasakė nepalyginamai geriau, vien dėl to, nes pasakė tai Pirmas. Štai dar vienas neatmušamas argumentas, kurio dėka mano Word‘o lapas lieka tuščias.

Kad ir kokių turėčiau ambicijų, manau, kad taip ir nugyvensiu gyvenimą nieko neparašiusi. Ir nesvarbu kaip mane bekankintų troškimas ką nors sukurti. Kas nors vieną dieną ras mano kompiuterio atmintyje šiuos užrašus apie tai, kad turiu pretenzijų vadinti save rašytoja, bet negaliu parašyti net vieno apgailėtino ir rišlaus teksto. Apie tai bus prašytas straipsnis „Rašytoja, kuri mirė nieko neparašiusi“, apmastantis spaudimą, kuris šiais laikais tenka pradedančiajam rašytojui. Tik tiek.

Taigis. Įdomus tas gyvenimas, nes, nepaisant to, jog man šitaip mąstant, o už nugaros lūkuriuojant visiems neprilygstamiems dievaičiams, vis tiek bandau rašyti. Gyvenimas – tai kova. Ne su tais dievaičiais, o su savimi. Mane rašyti veda troškimas ne aplenkti kitus kūrėjus, bet įrodyti, jog aš galiu nugalėti savo baimes. Nugalėti tą save, kuri bijo tuščio lapo, kuri negali popieriaus lape (kad ir skaitmeninio) sukurti dviejų personažų, galinčių natūraliai ir nuoširdžiais pasišnekėti. Kaip tik todėl, kol drąsa neišgaravo, skubiai sukuriu savo lape du personažus: Save-gyvenančią ir Save-esančią.

Dažnai žmogus nemato skirtumo tarp šių dviejų pusių, bet skirtumas yra didelis. Aš-gyvenanti yra ta, kurią tu matai, su kuria šnekiesi dienomis, nes aš to noriu, nes ji tokia yra – ryški, iššaukianti, pastebima, o Aš-esanti – stebėtoja, gyvenanti savo gyvenimą, jai nerūpi paviršiai, tai ta, su kuria tu negali pasišnekėti, nes ji slepiasi ir nesirodo; bet ji nori būti demaskuota, todėl kartais gali ją pajusti - esant.

Šios dvi mano pusės skirtingos kaip diena ir naktis, bet jas sieja vienas ir tas pats, paprasčių paprasčiausias, troškimas – jos abi nori būti priimtos. Tik sunku rasti žmonių, kurie būtų pakankamai drąsūs ir tvirti, jog pažabotų vieną pusę ir ištrauktų kitą, kad lygiai vienodai mylėtų jas abi. Mane gyvenančią ir mane esančią.

Yra žmonių, kurių jų gyvenantis ir esantis poliai panašūs. Jiems labiau pasisekė. Jis-gyvenantis dažniausiai yra nuobodus, o Jis-esantis per daug nereikalauja. O štai man, šiuo atžvilgiu, kaip galima matyti, visiškai nepasisekė, nes kuo labiau skiriasi gyventi ir esanti pusė, tuo žmogų sunkiau pažinti. O visi šiais laikais tik to ir tenori – paprastumo, įminimo. Jie netiki magija, saugosi paslapčių. Saugosi vilionės, kuri gali per ilgai užlaikyti jų dėmesį. Mėgstamiausias jų užsiėmimas, greitai bėgti nuo vienos pagundos, prie kitos. Jei esi paprastas ir greitai įmenamas, prie tavęs sustos, tavimi susidomės, tu tapsi trumpalaikio geismo objektu ir įkaitu. Galbūt tau net pasiseks tiek, kad jie nuspręs tave pasilaikyti, nes netrukdai jiems toliau geisti, neverti jų susirūpinti klausimais, nepasiglemži per daug dėmesio. Jei atvirkščiai, tu sunkiai įmenamas, teks nusivilti, – kad ir kaip norėtum, niekada netapsi jų mylimuoju. Tavęs bijos, nelaikys draugu, šalinsis, vos tik supras, kad keli per daug klausimų, į kuriuos jiems norisi gauti atsakymus. Jiems jų nereikia, bet dar labiau nereikia, kad tu juos sukeltum. Jie nori judėti pirmyn. Jiems nereikia problemų.

Štai tokiu būdų aš lieku visuomenės paribiuose. Ne visada tai buvo, ir ne visada tai buvo dėl šios priežasties, bet ta priežastis, kol jos nepanaikinsiu, neleis man judėti pirmyn, kaip norėtų ši visuomenė.

Bet žinot ką pasakysiu? Nereikia man tos sumautos visuomenės. Aš-gyvenanti per daug principinga, kad leistų pasiduoti nevisavertiškai mano-esančiai. Geriau visą gyvenimą praleisti vienai, negu pasiduoti, nulenkti galvą ir leisti, kad tave pažabotų ir įkainotų, ne pagal tavo vertę.

Geriau gulti vienai su iliuzijomis, kurios nebuvo išpildytos, negu gulti dviese, kai visos tavo svajonės pamintos, negrįžtamai sutryptos, ir žinoti, kad tai padarė patys artimiausi. Kad tai padarei TU, nes pasidavei, ir leidaisi jų pasiglemžiama, jų pavergiama. Ir visa tai dėl baimės. Dėl klaidinančios vienišumo baimės. Ne kas kita, o ta baimė priverčia tave pamiršti savo vertę ir bėgti, bėgti tiesiai į rankas, kurios nėra vertos...

Išmokyk Savo-gyvenantį ir Savo-esantį nebijoti vienišumo ir laimėsi bet kokią kovą. Laimėsi laisvę.

Žinoma, visa turi savo kainą. Tu kentėsi. Kentėsi žiūrėdamas į šimtus veidų, kurie atrodo artimi. Sėdėdami vienas šalia kito, apsikabinę. Besijuokiantis būrys. Atrodo. Bet tada vėl, pamatysi tiesą. Pamatysi tiesą, pažvelgęs į jų tuščias akis. Tas žvilgsnis,  iššvaistytas nesiliaunančių ieškojimų, nesiliaunančių geismų – ne tik kūniškų – labirintuose, negali suteikti laimės niekam. Tik ne tos, už kurią sutiktume mokėti bet kokią kainą. Mes nebenorime mokėti, nes žinome, kad būsime apgauti. Tik vieni tai supranta, kiti – ne.

Išmokyk Savo-gyvenantį ir Savo-esantį atpažinti melą ir apgaulę, nes tada neabejosi laime, kurią nešiojiesi, kurią gauni. Geriau žinoti tiesą, nei spėlioti, skęsti nežinioje – tų kvailų ramunėlių jūroje.

Tada galėsi spjauti į tą apsimetėlių visuomenę – jai nepatinka tikra laimė. Tu nebesijausi vienišas, nebesijausi nelaimingas. Nebenorėsi parduoti savęs už nevertą kainą. Iš vis nenorėsi savęs įkainoti. Ir svarbiausia – nenorėsi būti paprastu ir greitai įmenamu, kokiu jie nori tave matyti. Nesitenkinsi vieta ant lentynos, šalia kitų geismų objektų.

Nepamink savo asmenybės, savo laisvės, svajonių, apgaudinėjamas baimės ir apgaulingos laimės, kuri tėra suvaidinta vienišumo baimės pasekmė. Norėk būti neįmenama paslaptimi. Norėk, kad prie tavęs grįžtų, kad tu keltum klausimus, norėk žvilgsnio, kuris nebūtų tuščias ir iššvaistytas. Norėk rankų, kurios būtų vertos...

Nemanyk, kad dėl kažko turi aukoti svarbiausius dalykus savo gyvenime. Nemanyk, kad turi aukoti save – tai apgaulė. Jei būtų tikra, niekas nebandytų tavęs pavergti, o mylėtų be išlygų...

Nepasiduok savo baimėms, kurios trukdo siekti ir svajoti.  Štai, ir aš, spjoviau į jas, spjoviau į tai, kas ką mano, ir užpildžiau savo Word'o lapą. Proceso metu ir literatūros dievaičiai išsibėgiojo (darosi vėlu). Tikslas pasiektas, nesvarbu, kad ne toks, kokio daugelis tikėtųsi (kad parašysiu ką nors rišlaus ir suprantamo), svarbu kad toks, kokį aš buvau užsibrėžusi (užpildyti tuščią lapą).