Timur Vermes "Jis ir vėl čia"

Pagaliau užbaigiau nemažo populiarumo sulaukusią debiutuojančio vokiečių rašytojo Timur Vermes knygą Jis ir vėl čia, kurią neseniai išleido leidykla Alma litera.

Pirmoji Timur Vermes knyga netruko Vokietijoje tapti maža sensacija – šalyje jos pardavimai jau siekia 1,5 milijono kopijų. Taip pat, kiek teko užsiskaityti, teises į knygą jau yra nupirktos vienos vokiečių kino kompanijos, tad, telieka laukti Vermes sukurto fiurerio atgimstančio ir kino ekrane.

Na, o kol kas pakalbėkime apie pačią knygą. Kaip galima rasti parašyta ir jos anotacijoje, knyga nukelia į 2011-ųjų pavasarį Berlyne. Būtent jame, prabėgus 64 metams nuo savižudybės, ima ir atbunda pats Vokiečių tautos dievas – Hitleris. Atbudęs šis tautos vadas per daug nepanikuoja; juk fiureris gali išgyventi ir mokyti vokiečių tautą bet kokiomis sąlygomis, – net jei ta vokiečių tauta ir yra jam sunkiai beatpažįstama: visur pilna turkų, žmonės elgiasi nesuprantamai, nerodo tinkamos pagarbos, negana to, rankioja šunų išmatas į maišelius; demokratija, at/ap-laidumas ir medijos užvaldžiusios jų protus. Kas gi belieka Hitleriui, jei ne suprasti, kad atbudo jis ne be reikalo, o tam, kad išgelbėtų savo mylimą tautą nuo pražūties! Ypač, kai pats likimas pasiūlo jam antrą šansą – kalbėti sąmoningumą praradusiems tautiečiams tiesiai iš televizoriaus ekrano...

Cituodama knygą, turiu pasakyti, kad žydų tema nejuokinga ir kūrinyje nerasime linksniuojamo Hitlerio ir žydų klausimo. Nesileisiu į jo nagrinėjimus ir aš, – nors knygos herojus ir yra Hitleris, svarbiausi čia yra vokiečių tautiečiai, apie kurių būtį Hitleris rimtai susimąsto knygoje.

Apie knygą pasakysiu tik tiek, kad skaitant bus sunku sulaikyti šypsnį, stebint kaip tikrajam Hitleriui pasiūlomas dirbas televizijoje, vaidinat Hitlerį, o visiškai rimtos, ir nė maž nejuokingos, jo kalbos tautos priimamos kaip gilus humoras. Savo fiurerišku žvilgsniu ir žodžiu Hitleris negailestingai ištaršys vokiečių tautą, socialinę, politinę, ekonominę jos situacijas ir skatins daug ką permąstyti. Atsibusti!

Atrodytų, knygoje išsakomos mintys ir jos satyra labiausiai turėtų liesti vokiečių tautą, jos istoriją ir dabartinę valstybinę situaciją, – tarp eilučių išskaitome, kad šis kūrinys, tai tarsi nostalgiška giesmė tvirtam, savo nuomonės besilaikančiam vadovui, kurio šiandien yra pasigedusi Vokietija, – tačiau pažvelgus plačiau supranti, kad tai knyga apie mus visus. Juk daugelis vakarų šalių šiandien išgyvena lygiai tą patį: viena ES „valstybė“, nesibaigiančios emigracijos bangos ir globalizacija atima galią iš etninės tautos, todėl ji nustoja kovojusi už savo teises, todėl tyliai pateisina bedarbystę, politikų išsidirbinėjimus, savo apatiją... Ir kaip tik todėl (prisiminkime – žydų klausimas nejuokingas, todėl jį pamirškime) Hitleris mums atrodo toks charizmatiškas, sakantis teisybę, tvirtas vyras pačiame jėgų žydėjime, toks kuris gali pasipriešinti tam, kam nesugeba pasipriešinti pavergta tauta. Toks, kuris gali už ją pakovoti.

Timur Vermes satyra man patiko, patiko subtilus, vos ne angliškas, humoras ir sukurtas fiurerio portretas – šiurpiai tikras. Nesuabejojau nė vienu ištartu Hitlerio žodžiu, po velnių, jis tikrai būtų taip pasakęs, jei būtų atsidūręs nūdienoje! Žodžiu smagiai pasijuokiau iš tikrų dalykų – knyga buvo puikus startas vasaros atostogoms.

Manau, neturėtumėte likti nuvilti šios knygos, jei nuspręsite ją perskaityti; domitės ar nesidomite istoriniais faktais ir įvykiais, visiškai nesvarbu: Hitleris šioje knygoje nėra istorinė asmenybė, o gyvas žmogus, taigi ir jums nebus nuobodu leistis į nuotykį ir kartu su fiureriu apžvelgti šiandieną. Apskritai, jei reikėtų Timur Vermes Hitlerį įvardinti, tai mieliau pirštųsi ne istorinės asmenybės, o ikonos pavadinimas. Vermes buvo svarbu prikelti ne patį Hitlerį, o ikoną. Ikoną, kurios pasigendama.

Palieku su Hitlerio mintimis iš kūrinio apie ES:

„Šalis valdantys pajacai kiekviena proga puola vienas kitam ant kaklo ir saikstosi daugiau niekada nesikivirčysiantis kaip tikri vyrai. Šį tvirtą siekį įkūnijo Europos Sąjunga, panaši į kartais susimetančių neapsiplunksnavusių mokinukų gaują. Ta gauja daugiausia laiko aiškinosi, kas turi būti vadas ir kiek kas turi atsinešti saldumynų. <...> Kas čia per fokusas? <...> Vienintelė viešpataujanti ideologija tapo visiškai nevaržomas tos vaikiškos sąjungos plėtimasis, jis privedė prie to, kad joje atsidūrė faktiškai visi, net menkai išeivysčių Europos pašalių gyventojai. Narystė joje jau nelabai ką reiškė. Kas toje sąjungoje norėjo gauti privilegijų, turėjo jos viduje įkurti naują sąjungą.“