Pagaliau
užbaigiau nemažo populiarumo sulaukusią debiutuojančio vokiečių rašytojo Timur
Vermes knygą Jis ir vėl čia, kurią
neseniai išleido leidykla Alma litera.
Pirmoji Timur
Vermes knyga netruko Vokietijoje tapti maža sensacija – šalyje jos pardavimai
jau siekia 1,5 milijono kopijų. Taip pat, kiek teko užsiskaityti, teises į knygą
jau yra nupirktos vienos vokiečių kino kompanijos, tad, telieka laukti Vermes
sukurto fiurerio atgimstančio ir kino ekrane.
Na, o kol kas
pakalbėkime apie pačią knygą. Kaip galima rasti parašyta ir jos anotacijoje,
knyga nukelia į 2011-ųjų pavasarį Berlyne. Būtent jame, prabėgus 64 metams nuo
savižudybės, ima ir atbunda pats Vokiečių tautos dievas – Hitleris. Atbudęs šis
tautos vadas per daug nepanikuoja; juk fiureris gali išgyventi ir mokyti
vokiečių tautą bet kokiomis sąlygomis, – net jei ta vokiečių tauta ir yra jam
sunkiai beatpažįstama: visur pilna turkų, žmonės elgiasi nesuprantamai, nerodo
tinkamos pagarbos, negana to, rankioja šunų išmatas į maišelius; demokratija, at/ap-laidumas
ir medijos užvaldžiusios jų protus. Kas gi belieka Hitleriui, jei ne suprasti,
kad atbudo jis ne be reikalo, o tam, kad išgelbėtų savo mylimą tautą nuo
pražūties! Ypač, kai pats likimas pasiūlo jam antrą šansą – kalbėti sąmoningumą
praradusiems tautiečiams tiesiai iš televizoriaus ekrano...
Cituodama
knygą, turiu pasakyti, kad žydų tema
nejuokinga ir kūrinyje nerasime linksniuojamo Hitlerio ir žydų klausimo. Nesileisiu
į jo nagrinėjimus ir aš, – nors knygos herojus ir yra Hitleris, svarbiausi čia
yra vokiečių tautiečiai, apie kurių būtį Hitleris rimtai susimąsto knygoje.
Apie knygą
pasakysiu tik tiek, kad skaitant bus sunku sulaikyti šypsnį, stebint kaip tikrajam
Hitleriui pasiūlomas dirbas televizijoje, vaidinat Hitlerį, o visiškai rimtos,
ir nė maž nejuokingos, jo kalbos tautos priimamos kaip gilus humoras. Savo
fiurerišku žvilgsniu ir žodžiu Hitleris negailestingai ištaršys vokiečių tautą,
socialinę, politinę, ekonominę jos situacijas ir skatins daug ką permąstyti.
Atsibusti!
Atrodytų,
knygoje išsakomos mintys ir jos satyra labiausiai turėtų liesti vokiečių tautą,
jos istoriją ir dabartinę valstybinę situaciją, – tarp eilučių išskaitome, kad
šis kūrinys, tai tarsi nostalgiška giesmė tvirtam, savo nuomonės besilaikančiam
vadovui, kurio šiandien yra pasigedusi Vokietija, – tačiau pažvelgus plačiau
supranti, kad tai knyga apie mus visus. Juk daugelis vakarų šalių šiandien išgyvena
lygiai tą patį: viena ES „valstybė“, nesibaigiančios emigracijos bangos ir
globalizacija atima galią iš etninės tautos, todėl ji nustoja kovojusi už savo
teises, todėl tyliai pateisina bedarbystę, politikų išsidirbinėjimus, savo
apatiją... Ir kaip tik todėl (prisiminkime – žydų klausimas nejuokingas, todėl
jį pamirškime) Hitleris mums atrodo toks charizmatiškas, sakantis teisybę,
tvirtas vyras pačiame jėgų žydėjime, toks kuris gali pasipriešinti tam, kam
nesugeba pasipriešinti pavergta tauta. Toks, kuris gali už ją pakovoti.
Timur Vermes
satyra man patiko, patiko subtilus, vos ne angliškas, humoras ir sukurtas
fiurerio portretas – šiurpiai tikras. Nesuabejojau nė vienu ištartu Hitlerio
žodžiu, po velnių, jis tikrai būtų taip pasakęs, jei būtų atsidūręs nūdienoje!
Žodžiu smagiai pasijuokiau iš tikrų
dalykų – knyga buvo puikus startas vasaros atostogoms.
Manau,
neturėtumėte likti nuvilti šios knygos, jei nuspręsite ją perskaityti; domitės
ar nesidomite istoriniais faktais ir įvykiais, visiškai nesvarbu: Hitleris
šioje knygoje nėra istorinė asmenybė, o gyvas žmogus, taigi ir jums nebus
nuobodu leistis į nuotykį ir kartu su fiureriu apžvelgti šiandieną. Apskritai,
jei reikėtų Timur Vermes Hitlerį įvardinti, tai mieliau pirštųsi ne istorinės
asmenybės, o ikonos pavadinimas. Vermes buvo svarbu prikelti ne patį Hitlerį, o
ikoną. Ikoną, kurios pasigendama.
Palieku su Hitlerio
mintimis iš kūrinio apie ES:
„Šalis
valdantys pajacai kiekviena proga puola vienas kitam ant kaklo ir saikstosi
daugiau niekada nesikivirčysiantis kaip tikri vyrai. Šį tvirtą siekį įkūnijo Europos
Sąjunga, panaši į kartais susimetančių neapsiplunksnavusių mokinukų gaują. Ta
gauja daugiausia laiko aiškinosi, kas turi būti vadas ir kiek kas turi
atsinešti saldumynų. <...> Kas čia per fokusas? <...> Vienintelė
viešpataujanti ideologija tapo visiškai nevaržomas tos vaikiškos sąjungos
plėtimasis, jis privedė prie to, kad joje atsidūrė faktiškai visi, net menkai išeivysčių
Europos pašalių gyventojai. Narystė joje jau nelabai ką reiškė. Kas toje
sąjungoje norėjo gauti privilegijų, turėjo jos viduje įkurti naują sąjungą.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą