Pastaruoju
metu: apie ką turėčiau parašyti? Neparašyčiau nieko naujo, ko nebūtų jau
parašyta, kas jau nebūtų išgyventa, ko dar nebūtumėt girdėję kur nors kitur. Visa
yra be prasmės... pala, kur tai girdėta... A, taip. Labai panašiai rašė Mekas.
Tiesa pasakius,
jis skaitė mano mintis ir užrašė jas juoda balta ant popieriaus. Pala... O gal
aš įsikalbėjau šitas mintis iš Meko? Gal tik jis kaltas, kad nėra prasmės. Kad
nematau prasmės? Tik jis kaltas, kad žinau, kas yra, kai nėra prasmės? Tada
gyveni vien tik iš inercijos ir trečią ryto guli atmerktom akim, kaip visa šita
[birželio] naktis. Jei jis nebūtų to parašęs, galbūt aš būčiau laiminga ir
nemastyčiau apie (be)prasmybę dvyliktą valandą nakties. Galbūt aš galėčiau
ramiai gyventi: atsikelti, gaminti maistą, užmigti, negalvoti.
Bet ne. (Mekas
stengėsi matyti prasmę.) Tai skaitymo kaltė. Aš galėjau neskaityti. Galėjau
neskaityti Meko ir daugelio kitų... tada net ir maisto gaminime, net ir nemąstyme,
matyčiau prasmę. O gal ir tai čia nieko dėta, galbūt dėl visko kalta aš pati. Niekam tikęs gyvenimo durnelis. Neliečiamoji. Kitokia. Per daug įsimąstanti...
Nemąstymas –
štai naujojo amžiaus tikslas, kurį reikia pasiekti, jei nori matyti prasmę
gyvenant. Tada matysi prasmę pirkti, gaminti, tuoktis. Mąstantys jos nebemato,
nes per daug mato.
Bet užteks.
Geriau pasiklausykime Meko, kuris skaito mano mintis:
Viskas man yra
be prasmės
Viskas man yra
be prasmės
ir viskas
nereikalinga –
aš gvenu tik iš
inercijos
iš įsibėgėjimo
prisiversdamas ir
įsikalbėdamas
kad viskas yra
gražu ir kad
šitas gyvenimas
yra vertass
gyvenimo.
Dabar yra
trečia
ryto
ir visi miega
ir yra
pati naktis.
Guliu atmerktom
akim. Žinau,
gulėsiu taip
iki pat ryto
atvirom akim
taip kaip visa
šita
naktis. –
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą