Sveikas, žmogau, kuris nesustojai!

Sveikas, žmogau, kuris nesustojai!

Prisimenu, buvo piko metas. Mes važiavome ilga miesto gatve ir pamatėme jį gulint. Gulėjo tiesiai ant perėjos, – kelio viduryje, – balzganų drabužių, apsitrynusių dėl prabėgusio laiko ir besimainančio oro, maišas. Iš pradžių tikrai pamaniau, kad maišas, kol nesupratau, jog žmogus. Jis nejudėjo.

Šviesofore užsidegus žaliai šviesai, automobiliai skubėdami pasispyrė priekin, apvažiuodami gulintį: sudėtingi manevrai, kai tiek iš dešinės, tiek iš kairės, gali susidurti su kita mašina, kitu, piktu ir skubančiu, vairuotoju. Bet niekas nesustojo. Niekas net nemanė patraukti „kliūties“ iš kelio, galbūt taip išvengiant didesnės nelaimės. Nė vienas iš tų prabangių BMW, Mercedes ar Wolkswagen, vairuotojų nesustojo pažiūrėti, įsitikinti: galbūt, jie važiuoja pro mirusį žmogų; o gal, gulinčiajam infarktas, insultas, epilepsijos priepuolis, - dar dievai žino kas, - gal jam reikia skubios Tavo, kuris nesustojai, pagalbos.

Jau turėtų nebestebinti, bet nesusilaikiau: vėl nustebino žmonių nejautrumas. Mechaniškumas. Smalsiai nužvelgti gulintį laiko visiems užteko. Laiko užteko ir pasijuokti. Bet ne sustoti.

Kur skubi žmogau? Taip, tu. Kas jei kurį kartą pats gulėsi ant gatvės, kas jei ten gulės tavo sūnus, motina? Nejau nenorėsi, kad tau ar jiems kas nors, susizgribęs, padėtų? Tikrai norėsi. Tad kodėl nesustoji? Kur skubi, net tada, kai, galbūt, susidūrei akis į akį su mirtimi, akis į akį su artimo nelaime? Kas gali būti svarbiau žmogui, už pagalbą kitam žmogui? Bažnyčios sekmadieniais pripildytos, ir tai atsakymas kodėl. Neitum ten, jei neturėtum ką išpažinti, jei nesijaustum nusidėjęs ir susitepęs. Žmogau, tu, ne žmogus, jei gali brolį palikti niekieno valioj.

Ar tu turi vaikų? Ar taip elgdamasis – nepadėdamas gulinčiam ir pakilt negalinčiam – apie juos pagalvoji? Ar pagalvoji, kad jei nesustojai tu, tai reikiamu momentu, nesustos ir jie, – netgi tau. Kratai galvą: neturi vaikų. Bet turi motiną, kuriai reikia žvelgti į akis. Ar neiškils tau tas, gulinčiojo gatvėje ir tavo palikto, vaizdas žvelgiant į savo vis silpstančią motiną? Ar negėda bus: juk ne to ji tave mokė, maitindama iš savo rankų.

Tu nesustojai. Nesustojai prie gulinčio žmogaus ir jo nepakėlei; nepaklausei ar jam nereikia pagalbos. Tau liko nežinoma, jis gyvas, ar miręs, - galbūt, tavo stabtelėjimas ir pagalba būtų jį išgelbėję. Išgelbėję jo gyvybę.

Nesakysiu tau, kaip ši istorija baigėsi. Tegul lieka šitai gulėti ant tavo sąžinės. Tu niekada nesužinosi, kas nutiko tam žmogui; tam pasyviajam šios istorijos herojui. Tu niekada nesužinosi. Nes nesustojai.