Valentinas. "Ar yra ta meilė?"

Ar yra ta meilė?

Ar yra ta meilė jaunystėje:

tekanti, nerūpestinga,

žaidžianti savimi, lyg būtų

nereikšminga ji visai?

Ar yra ta meilė, pakelianti tave

parklupus, tikinti ir neišduodanti

bebaimė, neleidžianti

prarasti savasties, dar gyvos?

Ar yra ta meilė, verčianti

tave laisvu, verčianti tave

kurt ir valdyt karalystę, tapt

karalium savęs – minčių ir kūno?

Ar yra ta meilė, kurią

gavus tu nenori paleisti, kuria

daliniesi gyvenimą: šypsenas,

žvilgsnius ir – vyno išlaisvintą juoką?

Ar yra ta meilė, plėšianti,

atimanti, tau širdį, galinti

priverst tave verkt dėl kito labiau,

nei dėl savęs paties nelaimių?

Ar yra ta meilė, apie kurią

galvojant tu tęsi savą gyvenimą,

nors nereikšmingas jis būtų,

galbūt – ir meilės netekęs?

Ar yra ta meilė, padaranti iš tavęs

Žmogų: didelį ir vertą savęs,

tokį, kuriam leista keliauti,

kuris gali atrasti, suprasti

ir nusišypsoti: meilės galia –

ji leido jam Viską pažinti...