Françoise Sagan "Nuostabūs debesys"

Jau seniai verčiau save paimti į rankas Françoise Sagan romaną „Nuostabūs debesys“, bet žinote kaip būna su tuo užsispyrimu... Atrodo, kas galėtų būti vertingo kūrinyje, kurio storis, kaži ar siekia centimetrą. Oi, koks apsirikimas!

Šitai supratau, jau po kelių minučių, vos tik knyga atsidūrė mano rankose. Galėjau tik guostis mintimi, jog gerų knygų verta laukti (tik, kad aš nelaukiau, o nustūminėjau). Gerai ar blogai, kad taip elgiausi- nežinau, bet tikiu, kad kiekvienai knygai ateina savas laikas, kaip tai nutiko su Sagan.

Françoise Sagan yra prancūziškosios literatūros legenda, kurios pačios gyvenimui aprašyti kaži ar užtektų kelių tomų. Kas nežino jos jau legenda tapusio pasakymo: „Jei nerašyčiau, gyvenčiau blogai. O jei negyvenčiau, rašyčiau, rašyčiau blogai.“ Būtent toks ir buvo jos gyvenimas, lyg besisukantis ruletės ratas. Šešiolikos baigusi mokyklą ir sėkmės susilaukusi vos devyniolikos( kai pardavė savo pirmąjį romaną „Sveikas, liūdesį),  Sagan netruko mesti pradėtų literatūros studijų ir fortūnos lydima atsidėjo vien tik rašymui ir, žinoma, linksmybėms.

Ko tik jos gyvenime nebūta, kokių tik ryšių neuzmegsta!..

Bet susikoncentruokime į kūrinį. „Nuostabūs debesys“ yra laikomas vienu iš geriausių Sagan romanų. Parašytas 1961 m. Tai istorija apie dvidešimt septynerių prancūzę Žozė, kuri jau trejetą metų yra ištekėjusi už amerikiečio Alano Ačo. Jos vyras yra pavydus, bet tai toks pavydas, kurį galėtume pavadinti sveiku. Jam patinka būti kaltinoju, jam patina klausinėti to, ko nedera, jam patinka nepalikti jos ramybėje, tampyti jos nervus siūlelis po siūlelio.

„- Tu ne vyras,- pasakė ji.

- Ką tai reiškia būti vyru? Jei tai reiškia būti drąsiam, aš juk drąsus. Vyriškas, taip pat. Egoistas, irgi.

- Vyrui, kad jis galėtų gyventi, neturėtų nuolat būti kas nors reikalingas, nesvarbu- ar motina, ar žmona.“

Žoze taikstosi su tokiu priekabiu Alano elgesiu, nes jaučia, kad juos sieja tokie žemi ir sunkiai paaiškinami ryšiai, kuriuos nutraukti užvis sunkiausia, tarsi nusitraukti sau ranką. Bet toks sprendimas- taikytis, tai klaida, nes gangrenuojanti ranka gali nusinešti jos gyvybę.

Užvis labiausiai Žozė skaudina tai, kad vyro įtarinėjimai neturi jokio pagrindo, nuo tada kai ištekėjo ji gyvena ramiai kaip avelė, bet jam tai nesvarbu- jam patinka klausinėti jos apie praeitį, apie buvusius, kiek, kokie jie buvo. Atrodo, kad laimė tai toks dalykas, kurį žūt būt reikia sugriauti. Ir galiausiai ji griūva.

Pastūmėta sąmoningo Alano elgesio Žozė išduoda vyrą, tikėdamasi, kad pagaliau atsiriš visos virvės, kurių ji nebegali pakęsti, nebegali pakęsti jo elgesio. Ji palieka jį ir išvyksta į Paryžių, pas senuosius savo draugus, kurių nematė trejus metus gyvendama vien tik Alano pašonėje. Žozė tikisi, kad galės pradėti kitą gyvenimą, bet Alanas ją atseka ir jie vėl pasiduoda manijai, jei galima taip pasakyti.

„Ji prisiminė, kaip sielvartavo, kai atminty atgydavo katino išdaigos, kai įsivaizduodavo jį miegantį priešais židinį, kai pagalvodavo apie prieraišumą. Taip, tai visų blogiausia: kai netenki ko nors, kas visa esybe prisiriša prie jūsų, kas jums patiki savo gyvenimą. Tikriausiai sunku būtų netekti vaiko. Dar sunkiau netekti pavydaus vyro.“

Sutuoktiniams susitikus, abu nusprendžia vėl pabandyti, tik šį kart likti Paryžiuje, kur Žozė nesijaustų uždaryta ar suvaržyta. Bet jie abu netiki šiuo antruoju šansu. Jis niekur neveda. Vėl viskas iš pradžių- klausimai, įtarinėjimai, išdavystės ir kerštas. Žozė gyventi su Alanu reiškia leistis sunkiamai, keršydama ir gindamasi ji vėl jį išduoda. Ji išduoda jį, jis ją,- net ne todėl, kad iš tikrųjų geistų kito kūno, o todėl, kad saviapgaulė juos ten nuveda.

„Jie ilgai taip gulėjo vienas šalia kito, kaip du pailsę imtynininkai.“

Knyga man kalbėjo apie laimę ir kaip mes ja nebetikime, kaip stengiamės ją sužlugdyti; kaip liguistai nepasitikime savimi ir kaip tas nepasitikėjimas sužlugdo ir atima visą gėrbuvį, kurį kūrėme. Ji kalbėjo apie liguistą maniją kitam- maniją savo bejėgiškumui, dėl kurio nesirįžtame atsikratyti mus kankinančios gangrenos; galiausiai, gyvenimas su ja mums net pradeda kelti nepaaiškinamą pasitenkinimą- pripratimas mus žlugdo. Du žmonės ir jų santykiai mums nušviečiami lyg ringe besikaunančių priešininkų veiksmai: kuris įkas skaudžiau, kuris pirmasis nukautuos antrąjį.

"Ją tada apėmė keistas noras išsimaudyti toje debesų jūroje, tame oro, vandens ir vėjo mišinyje, kurį įsivaizdavo jaučianti visu kūnu, lengvą ir švelnų, glostantį kaip vaikystės atsiminimai. Kažkas nepaprasto buvo tame dangaus peizaže, kažkas, kas kas tavo gyvenimą paverčia idiotišku sapnu, "pilnu triukšmo ir siaubo", sapnu, pasiglemžiančiu tą poetinį skaidrumą, kuris užlieja akis ir kuris ir turėtų būti tikrasis gyvenimas. Ji norėtų būti viena, viena kokiame nors papludymy, gulėti, jausti bėgantį laiką, kaip jaučia jį dabar, šiame tuščiame kambaryje, kurio vis nesiryžta apšviesti aušra. Pabėgti nuo gyvenimo, nuo to, ką kiti vadina gyvenimu, pabėgti nuo jausmų, težinoti savo ydas ir dorybes, būti tik vienos iš milijardų galaktikų milijoninės dalies laikinu atodūsiu."

Knyga pasakė, kad reikia ryžtis ir nukirpti virkštelę, kol dar turime syvų tai padaryti. Arba reikia pasiduoti ir atsižadėti savęs, pavargti, tęsiant beprasmišką ir sekinančią kovą dėl...nieko. Bevertiškai...

Knygą rekomenduoju tiems, kam patinka tvirtos, nesentimentalios santykių dramos, besižavintiems iškristalizuotu tekstu ir lengvais, bet prasmingais dialogais.

O tiems, kam patinka biografinės dramos siūlau 2008 metais Diane Kurys režisuotą dramą „Sagan“, kuris jus supažindins su pačios rašytojos gyvenimu ir įsimintiniausiais jo periodais.