Žinot, pastebėjau keistą
tendenciją. Šį semestrą (ne)(si)mokiau(si) estetikos ir skyrelis apie
postmodernizmą ir modernizmą mano galvelėje taip įstrigo, kad norėdama jo
atsikratyt NET pradėjau pati žaisti su eilėmis. Man tai visiškai NESISEKA, bet
pagal (post)modernizmo reikalavimus (kurie „laisvai“ tariant yra labai „LAISVI“)
ranka (ne AŠ) užrašė tokį eilėraštuką...
tai, kad jau šiandien taip noriu
pajuokauti, kodėl to nepadarius RIMTAI?
Dabar ŽIEMA- pakalbėkim apie praėjusį RUDENĮ.
bUDYNIŲ DIENOS
budynių dienomis kada smiltynai
pūva dvokiančiam prūde
traukiu mūzas iš savęs versčia kad
nenugrimzčiau vegetuojančiam liūne
matau savisuėdusiam H2O medžiai
juodi išvirkšti
jokios žinios neverti
ką
duoda man šis nejudantis vaizdas kai
spoksau į jį ištempus vyzdžius
jis neveda niekur
kaip pavadint tą
bevertį tik dėl savęs susikurtą paveikslą
fikcijos
išdaiga tikrovės atspindžiu
kitos
būties užuomazga pervirkščia
atspindžio tikrovė
manęs jame nėra
o ir kaip galėtų būt
vandens teplionė tokia
tyli norint
save pamatyt reiktų pult
ir viską
sudrumstą rūpesčiui palikt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą