Jonas Mekas

Šį gruodžio mėnesį Lietuva švenčia žymaus poeto ir filmų kūrėjo Jono Meko 90-tąjį gimtadienį. Amerikoje ši asmenybė šmėžuoja kaip viena iš įtakingiausių ir didžiausią įtaką XX amžiui turėjusių pavardžių tarpe. Dažnai galime išgirsti jį vadinamu Amerikos avangardinio kino krikštatėviu.

Dar būdamas jaunas, Mekas prisijungė prie 1944 metų bangos traukiančios į Vakarus, bet nesėkmingai. Sugautam nacių, kelerius metus jam su broliu teko praleisti priverstinių darbų stovykloje Elmshorne. Po to babūvojo Visbadeno DP ir Kaselio DP stovyklose.

1949-uosius galime laikyti naujo etapo pradžia- J. Mekas kartu su broliu emigruoja į JAV. Apsistojęs Brukline, pasitaupęs, Mekas įsigyja šiokią tokią kamerą ir pradeda filmuoti „moments of his life“. Nuo 1956- aisiais jis pradeda kurti savus filmus ir įsilieja į Amerikietiškąjį kino avangardą.

Be filmo kūrimo ir kuravimo, Mekas dar redagavo keletą kino tematikos žurnalų („Intro Bulletin“, „Movie Journal“), rašė ir savo straipsnius, kurie sausdinti „Films in Review“, „Cinema“, „Cinemages“ leidiniuose, dalyvavo studijinėse bei diskusinėse filmų programose, kelerius metus užėmė ir vedėjo pozicijas ( 1951–1953 m. „Film Study Group“, 1953–1954 m. „Film Forum“).

1962 metais kartu su broliu Adolfu Mekas įkūrė The Film Makers' Cooperative, o dar po dviejų metų- The Filmmakers' Cinematheque (vėliau ši išaugo į vieną didžiausių avangardinių filmų archyvų-  Anthology Film Archives).

Dėl geležinės sienos atskyrusios mus nuo aktyvaus ir nevaržomo Vakarų kultūrinio gyvenimo, vyresniajai kartai J. Mekas gali būti ir visai nauja pavardė. Tik įveikus Rusijos blogumą (ar ne blogumą- kaip linkę teigti mūsų senoliai) po nepriklausomybės atgavimo žmonės vėl galėjo atgaivinti ryšius su po pasaulį išsibarsčiusiais gentainiais. Tik tada informacija, iš kitos uždangos pusės, kartais „atsitiktinai“ praslysdavusi pro ją, galėjo nevaržomai pasiekti ir paprastą žmogų.

Daug vandens Lietuvoje nuo to nutekėjo, daug pasvarstymų apie nepriklausomybę ir dabar išgirstame; gerai tai, ar blogai- kiekvienas su savo nuomone ir patirtimis galime teigti vis kitaip. Bet negalime nuneigti, jog net ir tos „blogos“ sąlygos mūsų kultūrai davė daug. To įrodymas Cinzo, Škėmos, Niliūno ir kitų išeivių kūryba, kuri nebūtų pasiekusi tokio lygio, jei šie menininkai būtų likę Lietuvoje. Žinoma, šiuo klausimu tai pat galima ginčytis, kaip apie viską pasaulyje, bet...

Pasaulis kalba apie Joną Meką jau seniai. Šiandien ir mes apie jį kalbame, dėka nepriklausomybės, gražinusios mums prarastas jungtis.

J. Meko gimtadienio proga ŠU universitetas rytoj rengia jo tekstų skaitymus ir filmų peržiūras, renginio metu bus skaitomos ir studentų paruoštos interpretacijos Meko eilėraščiui „A, Niujorkas, šitas didelis/kaimas“ bei jo filmui „The Monks Of Cinema“. Aš taip pat suradau savo interpretacijos versiją šia proga, ją pateiksiu žemiau, bet prieš tai noriu pasidalinti pačiu J.Meko eilėraščiu, bei keliais vaizdo įrašais, kuriuose jis skaito savo eiles.

A, Niujorkas, šitas didelis

kaimas. Čirškia žvirbliai ant plikos ginko

šakos. Korėjietis dėlioja, išstatinėja

dažytų gėlių puokštes. Krautuvininkai

atidarinėja duris. Moteris

su šuniuku, juokingas toks,

praeina – ta pati, kur vakar, tam

pačiam gatvės kampe. Sebastijonas

užsitraukia šaliką, sako:

„Ar tu gali būti dabartiniam laike, pasa-

kyk.“ „Taip, – sakau, – aš esu dabar.“ „Prie kokios

DABAR raidės tu esi?“ jis klausia. „Tai jau

buvai,“ sako. „Pasiduodu,“

sakau.

Vėl einam šalta ryto gatve. Pusė

aštuonių, mokyklos vaikų

laikas. Vėjas vaiko laikraščių skutus

ir gatvės šlamštą. Krinta pasiklydę

snaigės. Hudsono upės vėjas

pučia į veidą. Sustoju prie kiosko,

nusiperku rytines laidas. Antraštės:

JI ŠAUKĖSI PAGALBOS... TOS KARALIŠKOS LŪPOS...

„Turi raktus?“ klausiu. „Turiu.“

Sebastijonas pranyksta požeminiame. Apsisuku

ir, lėtai, žingsnis po žingsnio,

einu atgal.

Galvoju apie Gozo, mano Tokijo

draugą – jo knyga išėjo vakar – .

Suku į Brodvėjų. Vėjas muša į veidą,

pradeda snigti. Snaigės krinta

lyg raidės iš japoniško

alfabeto iš naujos Gozo Yoshimasu

knygos.

Niujorko rytas bunda palengvėle,

bankų durys dar uždaros, tik benamis

vargšas sėdi prie durų, apsivyniojęs

antklodėm, ir su puodeliu prie šono

pinigams – veidu žemyn, sukniubęs

tarpdury – puodelis iš

plastikos.

Po Cézanno reprodukcija virš galvos

galerijos reklamoje

žalias vasaros peizažas.

Užu savaitės – Kalėdos!

Mekai,

        Niujorkas, sakai, didelis kaimas. O man Lietuva mažas, svetimas miestas. Niujorke tu pažįsti daug ką- žvirblius, korėjiečius, laiką, vėją, bulvarus, žinai įpročius žmonių, kurių nepažįsti, girdi gandus apie tuos, kurie tave pažįsta, o aš nė tiek neverta.

        Nepažįstami man žmonės, kuriuos pažįstu, neskiriu skirtingų veidų gatvėje ir tikrai nematau paukščių, įsivėlusių šakose. Tavo akiai atviras, po gatves skrajojantis šlamštas, dažytos gėlių puokštės, prie banko miegantis benamis su savo karališkomis aprangomis. Kaži ką gali tu sugalvoti, stebėdamas krintantį ant plauko sniegą,- tarsi japoniškos alfabeto raidės, parašytos Yoshimasau, jis tau.

      Tavo Niujorko žmogus iš tyliųjų. Jis nemėgsta daugžodžiaut ir kalbėt Sebastijonui apie tai, kuriam laike yra. Kas fikcija, kas realybė nežinai,- toks jau gimei. „Aš esu dabar“,- sakai, bet tas tavo dabar, kuris kitam yra tik paprastas „dabar“, tau yra daugiau negu dabar. Tau tai: pastebėti dabar, užfiksuoti dabar, perleisti per save dabar ir suprasti dabar. Būti dabar- pamiršus dabar.

       Nuo to, kas duota, nepabėgsi, ir tu tai žinai. Tu ir nenori bėgti. Todėl rašai, fiksuoji ir tavo akimirkos dabar virsta žodžių ir raidžių dabar. Koks keistas menas vieną niūrų, šaltą Niujorko rytą paverčiantis trumpametražiu filmu.

      Baigęs iš naujo gali pradėti. Gali grįžt prie to paties, taip pat, bet tavo patirtys jau kitos.

Vėl išleidi į aikštę krautuvininką, Sebastijoną, keistąją ponią.... Ar bus filmas tas pats? Taip, sakai ir žinai, kad po tavęs niekas jo nepakeis. Bet pakreipi galvą. Iš po skrybėlės šypsais. Žinai, kad nors filmas ir tas pats, bet kiekvieną kartą žiūrint keisis žiūrinčiojo žvilgsnio trajektorija. Todėl, jausdamas, tu, atsitiktinai kruopščiai pasirūpini vaizdu ir detalėmis, kad žiūrėtojui nepabostų stebėti. Šuniukas tampa juokingu, rytiniai laikraščiai įgauna antraštes, benamis pozą, rytas- veidą. Suklijuotos vienin vaizdų prizmės susilieja ir Niujorkas jau pažįstamas kaimas ne tik tau, bet ir man.

      Apsisuki. Lėtai pasuki atgal.

      Dienoraštis nenustoja fiksavęs: Cezanno reprodukcija, reklama- vasaros peizažas. Įrašai-  absurdas. Anachronizmas. Už savaitės Kalėdos.

       Norėčiau ir aš kada išmokt šitaip pažint, bet... ar tai išmokstama?