Kodėl taip sunku prisiversti ką
nors daryti? Žinai, kad reikia, bet neišeina. Akys neskaito, galva negalvoja,
rankos puslapių neverčia- nors tu ką. Keistas žmogus, nemėgstantis suvaržymų.
Tad kodėl, po velniais, paklausiu
aš, susikūrėme tokį pasaulį, kuris mus pačius įkalino? Tapome kaliniais to, ką
sukūrėme. Juk tai mes turėtume rinktis, ką daryti ir ko nedaryti. Sakysite, kad
taip ir darome? Sakysite: jei nenori nedaryk, niekas neliepia, niekas neverčia.
Bet aš noriu, noriu to, ką pasirinkau, čia ir visa bėda ir absurdo paradoksas.
Norėt nori, širdis daužosi, bet visas kūnas atmeta ir priimt nenori širdies
diktuojamo ritmo.
Ką daryt?
Tada pradedi plaukt pasroviui, kad
nejaustum tokio didžiulio kūno „atmetimo“ ir kad širdis neliūdėtų. Bet
plaukimas pasroviui netenkina proto- nuviliu save, matau, nuviliu aplinkinius,
nuviliu ateitį.
Keistas žmogus, suskilusių
veidrodžių šalyje- negalintis pasirinkti, kuri šukė geriausiai jį atspindi. Man
ir to nereikia. Nenoriu būt atspindėta- tai mane gąsdina, gąsdina tai ką galiu
išvysti. O jei išsirinkusi šukę pažiūrėsiu ir pamatysiu tai, kas nebesu aš? Jei
pažiūrėjus suprasiu, jog nesibaigianti kova tarp noro, galimybių ir savigarbos
perdirbo mane į kažką, ko nepažystų. Sakote, per daug Spilbergiška?
Bet aš vis tiek geriau nežiūrėsiu.
Bent jau tol, kol kova nenurims. O kai karas baigsis ir išauš kita diena,
naujoji aš vis vien nebeprisimins savo senosios baimių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą