Sonetas: ale Šekspyru sekant...

Universitete šiandien buvo minimos 450-osios Šekspyro gimimo metinės. Jų proga studentai ir dėstytojai buvo prašomi sukurti po sonetą. Šekspyras - mano pirmasis tikras autorius, po visų vaikystės pasakų apie princeses ir princus; baigusi jas iš karto nėriau į "Romeo ir Džiuljetos" puslapius. Dar prisimenu, kaip būdama ketvirtoje klasėje, nusprendžiau skaityti šios dramos prologą skaitovų konkurse. Gaila, kad mano užmačia buvo nekaip sutikta komisijos...
Nepaisant nesėkmių, šiandien neatsispyriau progai, pabandyti sukurti soneto formos eilėraštį, nors pati manau, kad soneto žanras priklauso Šekspyrui. Visgi, prisiminusi, senus gerus laikus, nusprendžiau pagerbti žmogų, kuris pirmasis įkvėpė mane kūrybai.
Taigi, mano eilėraštis ale Šekspyru sekant:

Dusinantis troškimas apakimo,

Troškimas meilės didelės, bet ar

Sutiktum ne imti, o dalytis taip,

Kad savęs tau būtų negailu?

Tarsi pabūgęs šuo sprunki nuo to,

Ko nori, ko geidi, – manais išgelbėt

Tuščią savo sielą. Bet troškis lieka

įkyrus, neduoda jis ramybės dienomis.

Jis primena ką savanaudiškai myli, ir

Perkaręs, sulysęs, inkšdamas grįžti, –

Kad nepatenkinantis noras leistų tau

Gyvent, o ne marintų alkio duona.

Išsekęs supranti, kad meilę atidavęs

Kitam, pamaitinai ir goslią savo sielą.