Conchita Wurst „Rise Like A Phoenix“

Šiandien džiaugiuosi Conchitos Wurst pergale Eurovizijoje. Nesu nesuvaldoma šios muzikinės olimpiados gerbėja, nes visos ten pasirodančios dainos dažniausiai būna paprasčiausi kičai (apie vieną ir tą patį – nieką), todėl visų dainų klausau tik transliuojamų pusfinalių metu. Ir kai to pusfinalio metu išgirdau Conchitą atliekant „Rise Like A Phoenix“ nekilo abejonių, jog tai daina nugalėtoja.

Nervinausi tik dėl žmonių požiūrio. Kas jiems svarbiau – menas ir gera daina, ar tai, jog Conchita neatitinka nė vieno fakto, kuris mums buvo diegtas nuo vaikystės apie lyčių skirtumus... vyras apsirengęs moterimi, o ta moteris dar ir su barzda...

Iš vienos pusės Conchitos pergale Eurovizijoje netikėjau (ar bent bandžiau save įtikinti, kad ji nelaimės), būtent dėl jos visas klišė laužančios išvaizdos, iš kitos tikėjau, nes europiečiai mėgsta staigmenas.

Na, Wurst laimėjimas tikrai įeis į Eurovizijos istoriją, juk Conchita – pirmasis transvestitas laimėjęs šį šou. O už šou ribų laimėjimas taip pat daug reiškia; ypač homoseksualų mažumoms, jų lygiateisiškumui bei tolerancijos Europoje ugdymui, kurios, kai kuriose šalyse, vis dar, oi, kaip trūksta.

Pabaigai pasinaudosiu pačios Conchitos žodžiais apie Euroviziją ir dalyvavimą joje, man nesvarbu ar aš patinku ar ne, sakė ji, svarbu ar mano pasirodymas sukelia diskusijų ir abejonių. Pritariu jos požiūriui – diskusija, tai variklis, kuris traukia pasaulį priekin ir neleidžia užsistovėti vienoje vietoje su vienu koloritu ir vadovaujantis viena tiesa.

Džiaugiuosi, kad Euroviziją laimėjo žmogiškumas, žinia pasauliui, o ne tuščia ir bereikšmė daina su tokiu pat tuščiu ir bereikšmiu atlikėju, kurį prabėgus metams vargiai beatmename. Nemanau, kad toks likimas lauktų ir Conchitos; gal ir pamiršime jos dainą, bet ne pačią Conchitą.

Dar kartą Rise Like A Phoenix su Conchita Wurst...