John Fante "Paklausk dulkių"

Neseniai baigiau skaityti garsaus amerikiečių autoriaus John Fante romaną „Paklausk dulkių“. 1939-aisiais pasirodęs romanas jau yra radęs savo skaitytojus, kuriuos įkvėpia – tarp jų ir pats garsusis bytnikas Ch. Bukowskis.

Knyga pasakoja apie jauną badmiriaujantį rašytoją Los Andžele, kuris, kaip ir visi jauni žmonės, siekia pripažinimo. Gyvendamas pigiame Los Andželo viešbutyje jis tempia savo vėjavaikiškas dienas: leidžia pinigus prostitutėms, tačiau nesusimoka už butą, myli meksikietę Kamilą ir tuo pačiu jos nekenčia, nes ji myli kitą; kartais Arturas Bandinis rašo ir gauna už tai pinigus, tiek, kad nereikėtų rašyti graudžių laiškų motinai prašant sušelpti...

Tai gyvenimiška istorija su viena kitą keičiančiomis stipriomis ir apgalvotomis scenomis, o vienas didžiausių jos pliusų – rašymo stilius: atviras, nestokojantis humoro, nuoširdus.

Sužavi Arturo Bandinio portretas, jo prieštaringumas, nepasidavimas buičiai, mintys, jo ryšys su padavėja Kamila, kurį greičiau galėtume priskirti vaizduotės pagimdytiems, nei tikriems santykiams.

Tiek Kamila, tiek Bandinis – abu jauni, ambicingi, nenuolaidūs, klystantys žmonės, kurių gyvenimus sunkina užsibrėžti tikslai, idėjos, norai, visiškai neatitinkantys jų realybės. Bandinis trokšta šlovės ir Kamilos, o Kamila negali atsisakyti meilės, kuria gyvena ir kuri ją (pra)žudo.

Knygą verta perskaityti tiems, kas bando  rašyti, taip pat jauniems, savo kelią bandantiems atrasti, žmoniems, kurie paskaitę šią istoriją, manau, turėtų apsispręsti, kas jiems priimtinau: mėnesį valgyti tik apelsinus, visus pinigus išleidus taip kaip jiems patinka, ar susimokėti už būstą, elgtis apgalvotai ir gyventi gyvenimą, kuriame nelieka vietos net bandymui pasimėgauti gyvenimu.

2006-aisiais "Paklausk dulkių" sulaukė ekranizacijos, bet, kol kas, jos dar neteko matyt; teks pasitaisyti:)

Palieku su ištrauka iš knygos:

„Skurdžios dienos, mėlynos padangės be menkiausio debesėlio, kasdien mėlynos dienos, jūra, o per ją plaukia saulė. Gausybės, gausybės rūpesčių dienos, gausybės apelsinų. Valgyk juos lovoje, vagyk pietums, pasilaikyk vakarienei.  Apelsinai, penki centai už tuziną. Danguje spindi saulė, mano pilve gurgia saulės sultys. Japonų turguje jis pamatydavo mane ateinant, tasai apskritaveidis, besišypsantis japonas, ir pastverdavo popierinį maišelį. Kilnus žmogus, jis duodavo man penkioliką, kartais dvidešimt apelsinų už penkiacentį.

„Ar mėgsti bananus?“ Aišku, ir jis man įbruko porą bananų. Maloni naujovė – apelsinų sultys ir bananai. „Ar mėgsti obuolius?“ Aišku, ir jis man davė obuolių. Vis šis tas naujo – apelsinai ir obuoliai. „Ar mėgsti persikus“ Žinoma, ir aš parsinešiau į savo kambarį rudą maišelį. Įdomi naujovė, persikai ir apelsinai...“