Jeanette Winterson "Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai"

Štai ir gegužė rieda link pabaigos. Link pabaigos pavasaris... Darbų ir veiklų daug, sunku benutaikyti valandėlę ką nors beparašyti, bet labai jau sąžinė dėl to graužia... Šį pavasarį esu sulindusi į „Kitos knygos“ leidyklos darbus (tai rodo ir „Jamam“ pirkiniai – stirta šios leidyklėlės knygų, paruoštų vasarėlei) – pasiilgau geros ir žmogiškos, kiek kairuoliškos, literatūros. Sekmadienio popietę, riedėdama traukiniu į mokslų pasaulį, suspėjau sušlamšti Jeanette Winterson knygą Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai. Ką galiu pasakyti – skani knyga.

Apie knygą reikėtų pradėti kalbėti, kalbant apie jos autorę. Jeanette Winterson gimė 1959 m. Mančesteryje ir buvo įvaikinta evangelikų šeimos. Autorės vaikystė prabėgo Šiaurės Anglijos miestuke – Arlingtone; čia mergaitė buvo ruošiama pastorės darbui. Laisvai skaityti ir mokytis Jeanette galėjo tik iš Biblijos, tačiau slapta mergina skaitė daug literatūros bei savarankiškai pasiruošė mokslams vidurinėje mokykloje. Sulaukusi 16-likos ji prisipažino, kad yra lesbietė ir jai teko palikti namus.

Nuo to laiko mergina dirbo įvairiausius darbus, kol, sėkmingai išlaikiusi mokyklos egzaminus, įstojo į Oksfordo universitetą ir baigė angų kalbos ir literatūros studijas. Nuo tada ji tapo žinoma kaip žurnalistė. Pirmoji jos knyga „Apelsinai“ parašyti 1983-1984 metais, kai moteris nusprendė atsidėti rašytojos darbui.

Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai nebuvo iš tų afišinių knygų, kurios grobstomos dėl savo skandalingumo. Ne, greičiau tai buvo knyga, plintanti rekomendacijomis, kadangi leidyklos viršininkai, neįžvelgę šio romano vertės, išleido jį minkštais viršeliais ir nesiėmė jokių reklaminių gudrybių norint parduoti. Tik kai knyga 1985-aisiais laimėjo Vaitbredo premiją, kūrinį susiprasta perleisti.

Apie ką ši knyga? Jei perskaitysite knygos nugarėlę, joje išvysite parašytą veik tą patį, kas jau pasakyta apie pačią autorę: įvaikinimas, ruošimasis tapti pastore, savęs kaip lesbietės suvoktis ir noras išlaisvinti dvasią. Visai lauktai kyla klausimas ar kūrinys autobiografinis. Į jį atsakydama, jei leisite, pasinaudosiu pačios autorės žodžiais: „Ar „Apelsinai“ – autobiografinis romanas? Ne, visiškai ne ir taip, žinoma.“ Prašom, jei nuo to pasidarė aiškiau.

Viena aišku, nereikėtų šios knygos skaityti kaip lesbietės istorijos – nusivilsite. Tai istorija ne apie homoseksualus, bet apie asmenybės laisvę, apie draudimus ir meną, kultūrą ir tiesą. Apie pažinimą ir išsivadavimą. Bent taip ją perskaičiau aš.

„Nuo pat gimimo maniau, kad pasaulyje viskas vyksta labai parastai, kaip mūsų bažnyčioje. O dabar ėmiau suvokti, kad ir bažnyčia kartais sutrinka. Tai buvo bėda.“

Knyga man labai patiko. Visų pirma techniškai. Spiralės formos pasakojimas, aiškiai dėliojamos mintys ir žinoma, ką norima jomis pasakyti. Pasakojama – negaliu sakyti rašoma – gyvai, taip, kad nejučia su pagrindine veikėja imi svarstyti ir vartalioti rankose laikomus apelsinus, galvoti kiek esti jų rūšių, kodėl kiti vaisiai ne taip vertinami, kaip mutavo tas Biblijoje sutinkamas pirmosios nuodėmės obuolys.

Knygos mintys, jau truputėlį minėtos, lekia socialinių, dvasinių problemų vingiais: rasime pasvarstymų apie diskriminaciją, istoriją, teisėtvarkos sistemą, santuoką ir moters padėtį visuomenėje, kuri ją apgaudinėja.

Knyga – sultingas apelsinas geros literatūros mėgėjams: puikios mintys, humoras, turinga kalba (čia puikiai pasidarbavo ir knygos vertėjas poetas M. Burokas). Kad ir kaip Lietuvoje bemažėtų žmonių su galvomis ant pečių, tikiuosi, kad dar yra ir tokių, kurie vis dar čia, ir vis dar su galvomis – jiems šią knygą ir rekomenduoju.

O dabar, įprastai, palieku su ištrauka iš kūrinio. Pasirinkau mane pralinksminusią ir visišką teisybę pasakančią knygos ištrauką apie moterį, linkusią aukotis ir būti aukojamai, tokią, kuri dėl šios ydos dažnai lieka apgauta:

„Susiradau pasakų knygą ir perskaičiau vieną pasaką pavadinimu „Gražuolė ir pabaisa“.

Šioje pasakoje jauna mergina tampa nedoro jos tėvo sudaryto sandorio užstatu. Todėl jai tenka ištekėti už bjauraus gyvulio arba amžiams suteršti šeimos gerą vardą. Kadangi mergina gera, ji paklūsta. Vestuvių naktį gulasi į lovą su gyvuliu ir, gailėdamasi, kad viskas turi būti taip bjauru, pabučiuoja jį. Gyvulys tučtuojau pavirsta gražiu jaunu princu ir jie gyvena ilgai ir laimingai.

Pagalvojau, ar moteris, ištekėjusi už kiaulės, skaitė šią pasaką. Jei skaitė, turbūt jautėsi labai nusivylusi. O dėdė Bilis? Jis siaubingas, visas apžėlęs gaurais, o sprendžiant iš paveikslėlio atvirtę princai visiškai neplaukuoti.

Lėtai užverčiau knygą. Buvo akivaizdu, kad užtikau siaubingą sąmokslą.

Šiame pasaulyje esama vyrų.

Esama moterų.

Ir esama gyvulių. Ką reikia daryti, kai išteki už gyvulio?

Bučinys ne visada padeda.

Be to, gyvuliai klastingi. Jie apsimeta tavimi ir manimi.

Kaip vilkas „Raudonkepuraitėje“.

Kodėl man to niekas nesakė? Nejaugi niekas daugiau to nežino?

Nejaugi visame Žemės rutulyje visiškai nieko nenutuokdamos moterys išteka už gyvulių?“