Įdomių dalykų kartais atrandi besiknaisiodamas senuose užrašuose... Štai, kad ir paauglystės metų laiškutį rašytą Emily Brontë liūdnajam knygos "Vėtrų kalnas" herojui Hitklifui. Tokių laiškų literatūriniams personažams mokykloje buvau sukūrusi ne vieną, tačiau visi kažkur pražuvę. Galbūt, bus metas - atsiras.
O dabar, keista, prisiminti...
Hitklifai,
Ketė buvo kvaila. Ji nesuprato, ką
daro, ir prasižudė. Naktimis jai šalta dėl to. Dėl to tu jos nerandi. Dėl to naktyje staugia vėjai.
Keisčiausias dalykas pasauly yra
meilė. Reikmė, kurios tu negali valdyti. Ketė bandė pažaboti tavo jausmus.
Tikėjos, kad visi klausys jos tuštybės, dangstomos gerais tikslais. Ji norėjo
suvaldyti dvi karietas vienu metu; užsėsti du balnus vienukart, jojant į
ateitį. Ji galvojo turėsianti viską viešai, ir turėsianti tave slaptai. Tu
nesutikai būti slaptai. Būti išlaikytas. Tu negalėjai pasitenkinti jos aistros
atliekomis ir dviveidiškumu. Todėl dingai. Ji įžeidė tavo išdidumą.
O Ketės klystantis naivumas, nuvedė
ją per toli – nebebuvo kur bėgti, juk pačios paliepimu buvo pakinkyta karieta.
Ji leido kitam suprasti, kad jis gali tikėtis, nors nemylėjo... nors mylėti
tikėjosi...
Ir tada baisiausias jos košmaras
pranešė jai apie save: tu lėtai prisėdai jos svetainėje; gundei ją nusidėti,
gundei ją pamesti protą. Ir ji tai padarė. Ji tapo priklausoma nuo tavęs. Nors
vidus liepė jai bėgti. Ji nujautė pražūtį, kurią jai paruošei. Bet ar buvo kur
bėgti?
Tu buvai jos. O tada tapai kitos.
Išsitraukęs Ketės peilį sau iš paširdžių, juo pats pasmeigei ją. Ji nebuvo
stipri. Ji pametė protą. Ir tada išsipildė tavo kerštas.
Ji per vėlai suprato, ką padarė. Tu
supratai, ką padarei, bet per vėlai. Stovėjai prie jos langų ir daužei galvą į
medį. Už nemokančią atleisti aistrą. Už išdidumą. Už abiejų naivumą, sumokėjot
beprotiškom mirtim. Pirma ji. Tada tu.
Tik taip galėjot išsilaisvinti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą