Sūnus
Po rudens supūdytu
krūmu aš laukiu,
Merkiamas purvino
rytinio lietaus.
Kitam gale jau aušta
rytas sodrus, -
Bet čia vis mirtis
nesitraukia.
Stebiu žemėn kritusį
paukštį,
Klampioj pelkėj
mirties purtomas jis.
Laukiu priėjęs, kol
išseks jo galybė –
Ir savo darbą atlikti
galėsiu.
Kaskart vis blyškiau
mėnulis man šviečia,
Naktis darbą užbaigt
reikalauja.
Ir einu aš pagalbon
motinai savo, -
Mano dantim laimėti
ji gali.
Gyvybę kritusią
bejausmiškai užspaudžiu,
Krauju susitepa
pilkasis kailis.
Mano akyse mėnulis
stingsta –
Naktis pasruvusi
krauju alsuoja.
Neleidžiu rytui į
save aš skverbtis,
Mano darbas –
apvalyti naktį.
Esu mirties aš
palydovas,
Įrankis esu aš –
vilkas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą